Renzo Piano, visame pasaulyje žinomas italų architektas ir inžinierius, į grožį visada žvelgė įdėmesniu žvilgsniu. Autoritetingas įvairių tarptautinių projektų autorius, už nuopelnus architektūrai 1998 metais apdovanotas Pritzkerio architektūros premija, geriausiai žinomas, kaip jaunystėje – prieš 50 metų – sukurto Georges’o Pompidou šiuolaikinio meno centro Paryžiuje autorius, nors ir kiti žinomi jo projektuoti pastatai sulaukė daug dėmesio, ir ne tik pagyrimų, bet ir nepritarimo.
„Deja, mes nepakankamai kalbame apie grožį. Galbūt iš kuklumo arba todėl, kad manome, jog tai nepasiekiama. Tačiau esu įsitikinęs vienu dalyku: grožis gali mus dvasiškai atgaivinti, regeneruoti ir kaip žmones, ir kaip šios planetos gyventojus“, – Renzo Piano.
Nuotr. Legko.com
Karjera
Renzo Piano (1937) gimė Italijoje, Genujoje, kur gyveno ir dirbo beveik šešis dešimtmečius, o šiuo metu įsikūręs Paryžiuje. Būsimasis architektas augo Genujos statybininkų šeimoje. Jo senelis buvo sukūręs statybos įmonę, kurią jo tėvas Carlo Piano su trimis savo broliais išplėtė į įmonę „Fratelli Piano“, ši klestėjo po Antrojo pasaulinio karo, statydama namus ir gamyklas bei pardavinėdama statybines medžiagas. Kai tėvas išėjo į pensiją, vadovavimą įmonei perėmė vyresnysis Renzo brolis Ermanno.
Renzo baigė studijas Milano politechnikos universitete ir studijavo architektūrą Florencijos universitete. Taip pat nevengė darbo šeimos įmonėje. Po studijų R. Piano įgūdžius plėtojo dirbdamas tarptautinėse įmonėse Filadelfijoje, Londone ir kitur. Jaunystėje keliai jį suvedė su kitais talentingais architektais.
Nuotr. Christiano Bendinelli
1970 metais R. Piano gavo savo pirmąjį tarptautinį įvertinimą už Italijos pramonės paviljoną parodoje „Expo 70“ Osakoje, Japonijoje. Bendradarbiaudamas su savo šeimos įmone, jis pastatė lengvą ir originalią paviljono konstrukciją iš plieno ir sustiprinto poliesterio – statinys atrodė tuo pat metu ir meniškas, ir pramoninis.
Šiuo jo statiniu susidomėjo britų architektas Richardu Rogersas ir netrukus jiedu atidarė bendrą įmonę „Piano and Rogers“, kurioje keletą metų kartu dirbo. Vienas iš jų pirmųjų bendrų projektų buvo administracinis baldų įmonės pastatas, kurio konstrukciją sudarė konteineris ir atvira guolių konstrukcija, o šildymo ir vandens vamzdžiai išorėje buvo nudažyti ryškiomis spalvomis.
Svarbiausias gyvenimo projektas
Būtent dėl šių neįprastų sprendimų projektas sulaukė didelio kitų architektų dėmesio, o R. Piano ir R. Rogersas gavo pasiūlymą projektuoti Georges’o Pompidou nacionalinį meno ir kultūros centą Paryžiuje. Jauni architektai 1977 metais sukūrė drąsią koncepciją – netradicinį, industrinio stiliaus, daugiafunkcį, tarytum permatomą pastatą iš plieno ir stiklo arba, kaip jis buvo apibūdintas, „išvirkščią“ statinį. Matomas konstrukcinis pastato karkasas, eskalatorius, permatomu vamzdžiu kertantis pastato fasadą įstrižai, jo išorėje sumontuoti šildymo bei oro kondicionavimo kanalai, nudažyti ryškiomis spalvomis ir apjuosę pastatą lyg mistinės gyvatės, pribloškė architektų visuomenę.
Nuotr. James Twining
Pastato išorėje eksponuojamos inžinerinės sistemos sukūrė unikalią eksterjero estetiką, o funkcionalumo požiūriu šis architektų sprendimas išlaisvino vidaus patalpas, tai buvo racionalus ir funkcionalus sprendimas. Tradicinėje to meto architektūroje buvo įprasta visas inžinerines sistemas slėpti pastato sienose, grindyse ir techninėse patalpose. Tad Pompidou centrą buvo paskubėta priskirti vėlyvojo modernizmo architektūros ir dizaino krypčiai haitèkui (angl. High Tech; aukštosios tech(nologijos), tačiau R. Piano tai užginčijo.
„Daug kas teigia, kad Georges’o Pompidou centras buvo pirmasis haitèko stiliaus pastatas. Iš tikrųjų tai gana ironiškas pastatas. Tai buvo tiesioginis ir gana nekaltas būdas išreikšti skirtumą tarp bauginančių kultūros statinių to meto Paryžiuje ir modernaus labai atviro pastato. Buvome jauni blogi berniukai ir mums tai patiko“, – sako Renzo Piano.
Nuotr. James Twining
Pastatas sulaukė stulbinančios sėkmės ir pakeitė apleistą komercinę zoną Paryžiuje. Nors jo kritikai skundėsi, kad Pompidou pastatas nedera prie istorinės architektūros, naujas ryškus objektas tapo žinomu tarptautiniu orientyru, vienu dažniausiai lankomų kultūros paminklų pasaulyje ir pelnė autoriams daugybę apdovanojimų bei tarptautinį pripažinimą visam gyvenimui.
R. Piano tapo vienu žinomiausių architektų pasaulyje.
Technologijos – apleistoms teritorijoms „ištaisyti“
Devintojo dešimtmečio viduryje R. Piano ėmėsi įvairiausių projektų, naudodamas pažangiausias turimas technologijas, tačiau, priešingai nei Pompidou centre, kiek įmanoma diskretiškiau. Architekto susidomėjimas technologijomis ir moderniais architektūriniais sprendimais matomas jo projektuose. Jo raiškių formų pastatams būdinga sudėtinga keliasluoksnė struktūra, įvairių medžiagų – medžio, plieno, stiklo, betono – ir natūralios šviesos dermė, atskleidžianti tūrių lengvumą, pabrėžianti eleganciją.
R. Piano sukūrė du didelius teritorijų rekonstrukcijos projektus Šiaurės Italijoje. Didelę apleistą pramoninę senojo Genujos uosto teritoriją modernizavimas pavertė kultūros zona ir turistų traukos centru. Architektas pailgino gatves, vedančias į uostą, senus pastatus pavertė kultūros ir komerciniais pastatais, suprojektavo biblioteką, akvariumą ir botanikos sodą stikliniame kupole. Milžiniškas kranas pakelia lankytojus aukštyn pamatyti uostą.
Nuotr. artoftravelling.it
Nuo 1923 metais Turino miesto Lingotto rajone veikusi „Fiat“ automobilių gamykla buvo garsi dėl daugiau nei kilometro ilgio bandymų trasos ant stogo ir pagrindinės rampos. Automobilių gamybos komponentai jų surinkimo metu iš gamybos sektorių pastato apačioje etapais kildavo iki viršutinio aukšto, iš kurio automobiliai išvažiuodavo ant stogo išbandyti ovalioje trasoje su įspūdingais pakeltais posūkiais, kur galėjo pasiekti net 90 km/h greitį. Jie nusileisdavo žemyn viena iš dviejų didelių spiralinių rampų abiejose pastato pusėse.
Bet gamykla paseno ir buvo nuspręsta ją uždaryti, o pastatą rekonstruoti. Architektūrinį konkursą 1985 metais laimėjo R. Piano, kuris pasiūlė sukurti įdomią viešąją miesto erdvę, atgaivinti „Fiat“ gamyklos pastatą, išlaikant jo architektūrinį identitetą. R. Piano pertvarkė visą gamyklos teritoriją, kuri tapo mugių ir konferencijų centru. Išsaugota pastato konstrukcija, įskaitant bandymų trasą.
Ant pastato stogo „užkelta“ skaidri nedidelė konferencijų salė „La Bubble“, pastatyta iš stiklo ir plieno. Šalia įrengta sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Skaidri „burbulo“ konstrukcija ant stogo yra puikus technologijų taikymo pavyzdys.
Nuotr. Benedetto Camerana Studio
Piano ir jo komanda 20 metų dirbo prie „Fiat“ gamyklos teritorijos atnaujinimo. Dabar buvusi Lingotto gamykla pavirto nauja Turino viešąja erdve ir miesto oaze: tai kabantis sodas, iškilęs aukštai virš betoninių modernistinių gamyklos konstrukcijų.
„Šiandien tik 10 proc. žmonių gyvena dideliuose miestų centruose. Dauguma gyvena vadinamojoje periferijoje, kuri dažnai menkinama. Ten gali kilti įvairių problemų, ir beprasmiška tai neigti, bet aš žinau, kad ten taip pat yra daug grožio; didelis augimo potencialas ir noras tobulėti. Todėl vadinu jas troškimų gamyklomis. Žodis „regeneracija“ man primena kitą dažnai vartojamą terminą: taisymas“, – įsitikinęs R. Piano.
Nuotr. Benedetto Camerana Studio
Portfelyje – laivai ir Londono „šukė“
Devintojo dešimtmečio viduryje kruizų laivybos kompanija „Sitmar Cruises“ statė laivus Prancūzijos ir Italijos laivų statyklose. R. Piano gavo užsakymą suprojektuoti laivus. Architekto sukurti laivai „Crown Princess“ ir „Regal Princess“ panašūs į delfinus.
Istorinė Potsdamo aikštė Berlyno širdyje, Vokietijoje, kuri buvo sienos padalyta tarp Rytų ir Vakarų Berlyno, pradėta rekonstruoti 1990 metais. R. Piano projektavo naujus pastatus penkiuose iš penkiolikos projektų. Išskirtinis elementas – variniai pastatų stogai ir skaidraus stiklo bei deginto molio spalvos medžiagų fasadai. Pagrindinis R. Piano projekto akcentas – pastatas, sudarytas iš keturių skirtingo dydžio, bet to paties stiliaus tūrių. Išskirtiniai elementai yra 28 metrų aukščio atrijus ir 21 aukšto bokštas, kurio rytiniai, pietiniai ir vakariniai fasadai yra padengti dvigubo stiklo sienelėmis, atskirtomis 28 cm tarpu, todėl sumažėjo oro kondicionavimo ir šildymo poreikis.
Piano suprojektuotas „New York Times“ pastatas atviras ir skaidrus, simbolizuojantis laikraščio ir miesto ryšį. Pirmus šešis aukštus užima atrijus su restoranais, parduotuvėmis ir konferencijų centru. Išskirtinis jo bruožas – skaidraus stiklo užuolaidų siena už fasado ir kylanti aukščiau už patį fasadą. Užuolaidą sudaro skaidrus stiklas ir keraminių vamzdžių rėmas, pakabintas 61 cm atstumu nuo fasado – kaip apsauga nuo saulės kaitros, todėl stiklo nereikia tamsinti.
Architekto R. Piano suprojektuotas dangoraižis virš Londono tilto metro stoties, pastatytas 2012 metais, dėl smarkiai siaurėjančio stiklo fasado pramintas „šuke“ (angl. shard). Pravardė taip prigijo, kad ilgainiui „Shard“ tapo oficialiu pavadinimu. Daugiafunkcis pastatas iškilęs 305 metrus virš istorinės Londono panoramos, yra šešiasdešimt šešių aukštų, viduje įrengti prabangūs apartamentai ir viešbutis, taip pat biurai, parduotuvės, restoranai ir kultūros centrai. Nuo plataus pagrindo debesų link kyla aštri viršūnė. R. Piano buvo aršiai kritikuojamas, kad šis projektas netinkamas Londonui.
Nuotr. Marc Cluet
„Bokštai turi labai blogą reputaciją – ir pelnytai, nes paprastai jie yra arogancijos ir galios simbolis. Jie meta šešėlį. Juokingiausia, kad Londone šešėlis krinta ant upės. Yra daug dalykų, dėl kurių šis pastatas įmanomas ten, o ne kur nors kitur. Manau, svarbiausia, kad jis byloja kai ką labai svarbaus – tai yra diskusija apie architektūros stilių“, – teigia architektas.
Nuopelnų ir šlovės našta
Šio garsaus ir patyrusio architekto portfelyje šimtai įvairios kitos paskirties pastatų, urbanistinių projektų ir statinių.
Nuotr. David takes photos and Gerard
Gimtojoje Genujoje R. Piano suprojektavo San Džordžo tiltą, kuris pakeitė 2018 metais sugriuvusį Morandžio tiltą, kai žuvo 43 žmonės. Naujo plieninių ir betoninių konstrukcijų viaduko statybos per karantiną vyko dieną ir naktį. R. Piano suprojektuoto tilto šviesi apvalaina apačia primena laivo korpusą ir Genujos jūreivystės istoriją. Modernų statinį padės prižiūrėti robotai, stebėsiantys jo dėvėjimosi požymius. Be to, veiks speciali džiovinimo sistema korozijai mažinti. Iškilmės buvo santūrios iš pagarbos žuvusiesiems ir jų šeimoms.
Per savo ilgą profesinę karjerą R. Piano architektūros pasaulyje įgijo neginčijamą autoritetą ir pelnė kone visus įmanomus apdovanojimus savo šalyje ir tarptautinius. 1998 metais Pritzkerio premijos komisija palygino R. Piano su Michelangelo ir da Vinci ir įvertino jo nuopelnus „naujai apibrėžiant modernią ir postmodernią architektūrą“. Jis buvo išrinktas TIME tarp 100 įtakingiausių žmonių pasaulyje. 2013 metais Italijos prezidentas Giorgio Napolitano jį paskyrė senatoriumi iki gyvos galvos Senate.
Nuotr. Adela Garcia-Herrera
„Manau, kad šlovė nėra gerai architektui, nes ji apriboja laisvę. Kai jūs, architektas, pasiekiate sėkmę, jus verčia visada kartoti tą patį. Tai pasakytina ne tik apie architektus, bet ir apie dailininkus, rašytojus, filmų kūrėjus. Jei ką nors darai gerai, žmonės prašo tai padaryti dar kartą. Taigi patenki į spąstus. Kiekvienas trokštame laisvės, bet sunkiausia išsilaisvinti ne nuo kitų žmonių, o nuo savęs“, – sako architektas Renzo Piano.
