Šiuolaikinė miesto transporto ir pėsčiųjų infrastruktūra – tai išmanus, integruotas ir tvarus tinklas, orientuotas į funkcionalumą, greitį bei mažesnį poveikį aplinkai. Jis užtikrina saugesnį eismą, suteikia naujų spalvų miesto identitetui ir netgi buria bei stiprina bendruomenę.
Autorė: Neda Žvybienė
Siekiant sumažinti antžeminį eismą ir miestų gyventojų priklausomybę nuo asmeninių transporto priemonių bei maksimaliai padidinti kelių pralaidumą, pagrindinės miestų infrastuktūros tendencijos siejamos su požeminių metro linijų plėtra, taip pat specializuotų ar daugiafunkcių (su pėsčiųjų, dviračių ir viešojo transporto juostomis) tiltų projektais. Nes pastaruoju metu vyrauja nuostata, kad viešojo transporto sistemos, nors iš pradžių ir nepelningos, ilgainiui didina visos miesto infrastruktūros efektyvumą. Ne mažiau miestuose aktualu ir požeminės automobilių aikštelės – jos atlaisvina paviršiaus erdves žmonėms, želdynams bei naujiems visaverčiams gyvenamiesiems rajonams. Be to, vis daugiau naujos infrastuktūros objektų projektuojami kaip ikoninės konstrukcijos, darančios teigiamą poveikį miestų estetikai.
Apžvelgiame kelis pastaraisiais metais įgyvendintus ir įgyvendinamus pasaulio miestų infrastuktūros projektus, ryškiai atspindinčius ateities tendencijas.
Miesto identiteto plėtra Prahoje
Modernizuoti senus tiltus dažnu atveju yra gerokai brangiau nei statyti naujas jungtis. Tačiau tokie objektai tampa ne tik miestą, bet ir regioną reprezentuojančiais ikoniniais simboliais, traukiančiais turistus. Vienas iš tokių pavyzdžių – Vyšehrado geležinkelio tiltas Čekijos sostinėje Prahoje.
Kaip plėtoti infrastruktūrą ir kartu puoselėti paveldą – galvosūkis, kurį sprendžia daugelis istorinių miestų. Vyšehrado geležinkelio tilto atveju buvo nuspręsta taikyti tvarios miesto plėtros modelį ir parodyti, kad šiuolaikinė pažanga galima ir išsaugant istorinį paveldą. Skirtingai nuo tradicinių infrastruktūros projektų, iniciatyvos išsaugoti tiltą ėmėsi ne valstybės institucijos ar komerciniai plėtotojai, o nepriklausoma ekspertų ir filantropų koalicija. Nors buvo sulaukta ir siūlymų griauti tiltą, jų nuostata iš pat pradžių buvo aiški ir tvirta: renkamės rekonstrukciją, o ne griovimą.
Praha turi progą pademonstruoti, kad istorinio miesto infrastruktūrą ateities kartų poreikiams galima pritaikyti neprarandant miesto tapatybės.
Modernizuoti į UNESCO sąrašą įtrauktą geležinkelio tiltą ir įrodyti, kad profesionaliais sprendimais įmanoma išsaugoti istorinį tiltą ir tuo pat metu atitikti visus šiuolaikinius transporto poreikius, patikėta žinomų inžinierių Iano Firtho (COWI, Jungtinė Karalystė) ir Andreaso Galmarini („WaltGalmarini“, Šveicarija) komandoms, parengusioms ir įgyvendinusioms daugelį žymiausių pasaulio tiltų restauravimo projektų. Šiedvi įmonės bendromis pastangomis užtikrins tarptautinio lygio techninių Vyšehrado projekto sprendimų tikslumą bei patikimumą.
Atlikus nuodugnius tyrimus, nuspręsta 85 proc. tilto konstrukcijų atkurti taikant šiuolaikinius antikorozinius metodus, o 15 proc. – pakeisti naujomis medžiagomis. Planuojama rekonstruoto tilto eksploatavimo trukmė – mažiausiai 100 metų, t. y. ji prilygs naujo statinio eksploatavimo trukmei. Pasirinkus tokį būdą – užuot griovus ar iš pagrindų perstačius istorinį tiltą, – bus padarytas mažesnis poveikis Prahos geležinkelio eismo sistemai ir aplinkai, o projekte numatytasis papildomas trečiasis bėgis harmoningai įsilies į miesto panoramą nepakenkdamas tilto istorinei estetikai.
Beje, šia modernizacija siekiama atgaivinti ir viešąją erdvę aplink tiltą: iki šiol nenaudojamą teritoriją po juo, taip pat jame esančias erdves planuojama panaudoti kultūros ir bendruomenės reikmėms.
Pakylėta socialinė ir rekreacinė erdvė Monrealyje
Šiuolaikinės miesto dalių jungtys pėstiesiems ir dviratininkams vis dažniau projektuojamos ne kaip priemonė kuo skubiau pasiekti kelionės tikslą, o kaip laisvalaikio leidimo vietos, buriančios bendruomenę.
2025 m. pavasarį atidaryta architektūros ir kraštovaizdžio studijos „Lemay“ drauge su menininke Angela Silver, inžinerijos įmone „AtkinsRéalis“ ir kitais suprojektuota aikštė „Place des Montréalaises“ Monrealyje (Kanada) – sektinas tokios koncepcijos pavyzdys.
Virš sunkvežimiams ir automobiliams skirto intensyvaus eismo greitkelio „Ville-Marie“ sukonstruota senamiestį su centru jungianti esplanada „Place des Montréalaises“ yra ne tik tvarus žaliasis koridorius, užtikrinantis patogų pėsčiųjų bei dviratininkų eismą tarp šių miesto dalių ir pagerinantis prieigą prie „Champ-de-Mars“ metro stoties bei Monrealio rotušės, – tai kartu ir miesto bendruomenės pareiškimas. Kaip ir daugelyje pasaulio miestų, Monrealio toponimikoje labai menkai atstovaujamos moterys, o „Place des Montréalaises“ – architektūrinis atsakas į šį istorinį disbalansą. Šia aikšte savivaldybės patariamojo miesto organo – „Monrealiečių tarybos“ (Conseil des Montréalaises), kovojančios už lyčių lygybę ir moterų teises, iniciatyva pagerbta 21 moteris, svarbi Kanados istorijai: 14 Monrealio politechnikos mokyklos dėstytojų ir studenčių, kurias 1989 m. nužudė įtūžio apimtas antifeministas, ir septynios įvairių sričių pirmeivės Kanadoje.
Naujosiosi aikštės dizaino koncepcija tvirtai susieta su dviem kitais objektais – trimis dideliais greta esančios metro stoties „Champ-de-Mars“ fasadus puošiančiais vitražais menininkės Marcelle Ferron kūrinio „La verrière“ motyvais ir 2025 m. pertvarkyta aikšte „Place Marie-Josèphe-Angélique“.
Dar prieš kelerius metus praeivius liūdinusi apleista miesto teritorija virto didžiule žydinčia šlaitine pieva – miesto oaze, mažinančia karščio salos efektą. 86 eilėmis susodinti 21 rūšies augalai keičiasi priklausomai nuo metų laiko, taip visada išlaikydami pagarbą
21 išskirtinei Kanados moteriai ir drauge gerindami ekologines teritorijos savybes. Pievą galima pasiekti laiptais, suprojektuotais ir kaip sėdimos vietos. Nuo laiptų atsiveria išskirtinė miesto perspektyva – metro stoties vitražai ir aikštė, kurioje nuo pat atidarymo vyksta meniniai pasirodymai, vieši susibūrimai ir kultūriniai renginiai. Į ore pakibusią pievą poetiškai integruota iš didelės angos kyšanti gatvės lygyje pasodinta guoba. Šiuo sprendiniu sumažinta konstrukcinė esplanados apkrova.
Netoli įėjimo į metro stotį spindi Kanados menininkės Angelos Silver sukurtas aukštas poliruoto nerūdijančiojo plieno cilindras su perforuotais pagerbiamų moterų vardais. Dieną cilindre atsispindi juos skaitantys žmonės, o naktį apšviestas cilindras virsta žvaigždynu. Pieva ir skulptūra sujungtos su dviejų hektarų mišku, primenančiu Kvebeko kraštovaizdį, kuriame stūkso medžiais apaugęs Monrealio kalnas.
Išmanioji infrastruktūra Tokijo prefektūroje
Šiuolaikiniuose tiltuose įdiegti jutikliai ir kompiuterizuotos sistemos suteikia galimybę stebėti konstrukcijų būklę realiuoju laiku, pritaikyti jas prie apkrovų, automatiškai valdyti eismą ir apšvietimą.
Vienas iš tokių statinių – architektūros studijos „Hoshino Architects Inc.“ Japonijoje, Tokijo prefektūros vietovėje Čiūo (Chuo), suprojektuotas parametrinis pėsčiųjų tiltas „Reimei Kobashi“, trumpinantis susisiekimą tarp judrios Kachidoki metro stoties ir sparčiai plėtojamo gyvenamojo Harumi rajono. Naujasis tiltas padeda reguliuoti pėsčiųjų srautus piko metu ir išvengti spūsčių, kurios anksčiau formuodavosi ties gretimu tiltu. Be to, „Reimei Kobashi“ numatytas kaip papildomas evakuacijos kelias aplinkinių rajonų gyventojams nelaimės atveju.
Baltas plieninis 85 m ilgio tilto karkasas atkartoja vandens raibuliavimą ir sukuria laisvai tekančios sraunios upės įspūdį. Tiltas meta šešėlį ant vandens paviršiaus, o tai dar labiau įsiūbuoja vaizduotę – atrodo, tarsi bangos grumtųsi tarpusavyje.
Naktį išmanusis tiltas virsta šviesų instaliacija. Jo apšvietimas suprogramuotas taip, kad spalvos skirtingu ritmu trimatės banguotos formos viršuje bei apačioje keistųsi priklausomai nuo metų laiko bei savaitės dienos ir džiugintų vis naujais, todėl niekada nepabostančiais spalvų deriniais.
Tilto dizainas ir apšvietimas pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą, tarp jų „LIT Lighting Design Awards 2025“ ir „Architecture Master Prize 2025“.
