Valstybinė kultūros paveldo komisija, kviesdama teikti paraiškas nacionaliniams „Paveldo DNR“ apdovanojimams, sugrįžta pas pirmuosius laureatus – Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejų įkūrėjus Karolį Banį ir Petrą Gaidamavičių.
2023 m. asmenybių nominacijoje įvertinti už savo jėgomis ir lėšomis Kaune įrengtus bei visuomenei atvertus du butus-muziejus, šiandien jie darbus tęsia gaivindami Kaimelio dvarą.
Čia krūmuose rasti autentiški langų rėmai tapo vertingu atradimu – išlikusios detalės padėjo atkurti jų formas, o polichromijos tyrimai atskleidė istorinę pilkai žydrą spalvą. Kadaise namų sau ieškoję muziejų įkūrėjai dabar savo gyvenimo be kultūros paveldo nebeįsivaizduoja.
Šių metų pasakojimuose Paveldo komisija kviečia pažvelgti, kaip jų veikla plėtojasi, o atradimai skatina nesustoti. Geri pavyzdžiai verti dėmesio ir pripažinimo – jie drąsina imtis ambicingų sumanymų ir aplinkinius. Galbūt kita istorija, kurią išgirs visa Lietuva, bus Jūsų ar Jūsų pasiūlytų paveldo gaivintojų?
Namai, kuriais norėjosi dalytis
K. Banio ir P. Gaidamavičiaus kultūros paveldo atradimų kelias prasidėjo nuo žavėjimosi tarpukario architektūra ir noro gyventi jos apsuptyje. Aukštos lubos, suapvalinti jų kampai, valgomąjį ir saloną skiriančios dvivėrės sustumiamos durys, didžiuliai langai – įsigytame bute juos traukė išlikusi visuma ir jos detalės.
„Mes tą butą pirkom sau“, – 2023 m. pasakojo muziejų įkūrėjai.
Gilinantis į interjero detales atradimų daugėjo – po dažų sluoksniais atsivėrė tautinio stiliaus ir Art Deco motyvai. Atkuriant interjero spalvas, norėjosi susigrąžinti ir visą jo aplinką – rinkti bei restauruoti tam laikotarpiui būdingus baldus. Augo ne tik jų pačių susidomėjimas – žmonės norėjo apsilankyti, pamatyti, išgirsti. Taip asmeninių namų sumanymas virto sprendimu atidaryti muziejų.
Panašiai susiklostė ir kito buto likimas. Nors jo būklė iš pradžių buvo prasta, bendraminčiai čia įsivaizdavo savo būsimus namus. Vis dėlto tyrinėdami erdves ir jų praeitį suprato norintys atradimais dalytis plačiau.
„Mes pamatėm, kiek čia daug yra sluoksnių, kiek daug istorijos ir kiek daug temų, kurios vis dar Lietuvoje yra neišgvildentos“, – pasakojo jie.
Muziejų lankytojams atveriami interjerai tapo būdu pasakoti apie tarpukario Lietuvos gyvenimą ir padėti pajusti artimesnį ryšį su savo šalies praeitimi.
Dvarą pamilo nusileidę į požemius
2026 m. Paveldo komisiją K. Banys ir P. Gaidamavičius pasitinka jau kitoje aplinkoje – Kaimelio dvare (Šakių r.). Pažintis su juo nežadėjo lengvo kelio: pastate buvo įrengti socialiniai būstai aštuonioms šeimoms, stogą dengė šiferis, autentiškus langus buvo pakeitę plastikiniai, o pirmojo aukšto istorines erdves slėpė vėlesnių pertvarkymų sluoksniai.
Požiūris pasikeitė nusileidus į požemius. Tarp šiukšlių išlikusios arkos, aukšti skliautai, autentiškos erdvės leido pamatyti ir pajusti tai, ką viršuje įžvelgti buvo sunku.
„Ten mums buvo, kaip sakome, meilė dvarui iš pirmo žvilgsnio“, – prisimena jie.
Pasak dvaro puoselėtojų, šiandien pokyčius liudija mediniai langai, pakeitę čia buvusius baltus plastikinius. Naujieji pagaminti pagal krūmuose rastus originalius langus – nors jų varčios buvo smarkiai nukentėjusios, specialistai galėjo nukopijuoti išlikusias formas. Polichromijos tyrimai atskleidė ir istorinę langų spalvą – pilkai žydrą, primenančią dangų.
Dvaro viduje taip pat ieškoma sprendimų, kurie leistų pažinti jo praeitį. Kai kur planuojama išsaugoti sienas su visais išlikusiais sluoksniais, kitose patalpose – atkurti ankstyvąjį interjerą. Tam pasirenkamos ir istorinės medžiagos, pavyzdžiui, kalkiniai tinkai.
K. Baniui ir P. Gaidamavičiui svarbu, kad ir į Kaimelio dvarą atvykę žmonės pajustų praeities alsavimą, susižavėtų paveldu ir suprastų, kodėl jį verta saugoti.
„Per tris metus mūsų gyvenime paveldas užima dar didesnę vietą“, – sako jie.
Jų patirtis atskleidžia, kaip asmeninis susidomėjimas gali išaugti į visuomenei atvirą veiklą. Sau ieškoti namai tapo muziejais, o išsaugotos detalės ir istorinės paieškos – pasakojimais, kuriuos išgirsta lankytojai.
