Netoleruotina situacija
Vandentvarkos ūkis yra svarbi miesto infrastruktūros dalis. Nuo jo būklės ir darbo kokybės tiesiogiai priklauso gyventojų gerovė, sveikata bei ūkio plėtra. Remiantis Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos 2015 m. duomenimis, Lietuvos miestų vandentiekiuose vandens nuostoliai svyruoja nuo 17 iki 52 %. Vidutinis Lietuvos vandentiekyje prarandamo vandens kiekis yra apie 25 %. Nuostoliai patiriami visuose dujotiekio, elektros, šilumos, karšto vandens tiekimo ir pan. komunikaciniuose tinkluose. Tačiau, pagal pateikiamus statistinius duomenis, šalies vandentiekio ūkyje didžiausi nuostoliai iš visų inžinerinių komunikacijų. Šalyje prarandamas vandens kiekis yra didesnis, nei visų Vilniaus miesto vartotojų per metus suvartojamas vandens kiekis. Be to, vandens nuostoliai yra vienas iš įmonės darbo efektyvumo rodiklių. Tarptautinės vandens tiekėjų asociacijos rekomenduojamas ir toleruotinas vandens nuostolių lygis yra 10–15 %, todėl šalies vandens tiekimo įmonėms būtina atlikti dar daug darbų siekiant sumažinanti vandens nuostolius ir gamtinių išteklių švaistymą.
Vandens nuostoliai – tai į vandentiekio tinklą tiekiamo ir vartotojams parduoto vandens kiekio skirtumas. Bendruoju atveju vandens nuostoliai susideda iš labai daug sudedamųjų dalių, kurios, atsižvelgiant į kiekvieno miesto situaciją, šiek tiek skiriasi (1 pav.). Dalis tiekiamo į vandentiekio tinklą vandens niekada nepasiekia vartotojų ir yra naudojamas kitais tikslais, pavyzdžiui: plauti filtrams, gesinti gaisrams, tikrinti hidrantams, plauti vandentiekio ir nuotekų tinklams bei rezervuarams ir kt. Tam sunaudojamas vandens kiekis paprastai nesudaro daugiau nei 2–8 % nuostolių kiekio.
Komerciniai nuostoliai
Nuostoliai, susidarantys dėl neteisėto vandens vartojimo (vagystės) ir vandens apskaitos prietaisų netikslumo, vadinami komerciniais nuostoliais. Tiesioginės vandens vagystės nėra dažnas reiškinys, ypač didmiesčiuose, tačiau vandens prietaisų matavimo paklaidos ir netikslumas yra labai opi problema. Komerciniai nuostoliai sudaro iki
20 % visų vandens nuostolių. Straipsnyje vartosime terminus B ir C tikslumo klasės skaitikliai, nors toks metrologinis skaitiklių apibrėžimas nėra visiškai teisingas, tačiau plačiai paplitęs visuomenėje. 2005 m. priėmus naują ES standartą ES LST 14154-1:2005, metrologinės klasės apibrėžiamos santykiu Q3/Q1, kuris pagal analogiją buvusiai B klasei turėtų būti daugiau kaip 50, o buvusiai C klasei – šis santykis turi būti daugiau kaip 160.
Atlikti tyrimai įvairiuose šalies miestuose – Alytuje, Ukmergėje, Vilniuje – parodė, kad naudojami vandens apskaitos prietaisai nėra tikslūs ir patikimi. Daugiabučiuose pastatuose yra dvejopa šalto ir karšto vandens apskaita – įvade į pastatą ir butuose. Vartotojai paprastai atsiskaito pagal butuose įrengtus apskaitos prietaisus. Suprantama, kad mėnesio duomenų neatitikimas dėl vartotojų atsiskaitymo ypatumų yra normalus reiškinys, tačiau privalo būti metinis balansas. Deja, skirtumas tarp apskaitos įvade į pastatą ir butų skaitiklių rodmenų sumos kartais siekia net iki
30 %. Priežastys dažniausiai labai paprastos – naudojami per didelio skersmens, netinkamos tikslumo klasės ir kokybės apskaitos prietaisai, retai vykdomi skaitiklių rodmenų patikrinimai ir per retai keičiami skaitikliai.
B klasės skaitikliai negali išmatuoti viso į daugiabutį tiekiamo vandens kiekio. Naudojami įvadiniai skaitikliai tiksliausiai – vos su 2 % paklaida – matuoja iki 30 % paros vandens debito, o kitas vandens kiekis matuojamas su 5 % ir didesne paklaida. Nustatyta, kad daugiabučiame name dėl blogų įvadinių skaitiklių naudojimo prarandama apie
9 l vandens per dieną kiekviename bute.
Blogos kokybės skaitikliai montuojami ir butuose. Vien jau tai, kad jie pradeda suktis tik pasiekus 30 l/h
ribą, o 5 % paklaidą matuoja tik pasiekus 120 l/h ribą, įrodo, kad jie yra nekokybiški. Nustatyta, kad dėl blogos apskaitos bute susidaro apie 11 l vandens nuostolių per parą. Tiek vandens prarandama ne tik daugiabučiuose, bet ir individualiuose namuose, nes juose naudojami tokie patys skaitikliai. Iš viso daugiabučių namų įvade ir butuose dėl netinkamos apskaitos prarandama iki 20 l butui per parą. Įvertinus B ir C klasės skaitiklių kainų skirtumą bei jų matavimo tikslumą, galima konstatuoti, kad montuoti tikslesnius C klasės skaitiklius yra ekonomiškai tikslinga. Komerciniai nuostoliai ypač aktualūs, nes suvartotas vanduo patenka į nuotekyną ir vandens tiekimo įmonės teikia dvi paslaugas – tiekia vandenį ir surenka bei išvalo nuotekas, nors už tai niekas nemoka.
Fiziniai nuostoliai
Pagrindinė problema visose vandentiekio sistemose yra fiziniai vandens nuostoliai, t. y. prarastas be jokios naudos vanduo, kuris išteka iš vandentiekio tinklo, įvadų, armatūros ir požeminių rezervuarų. Fiziniai nuostoliai realiai atsiranda dėl atsiradusių vamzdžiuose kiaurymių. Jie sudaro apie 70–90 % visų vandens nuostolių. Vandentiekio nesandarumus šuliniuose galima nustatyti, atliekant tinklų apžiūrą bent vieną kartą per metus. Tačiau reta vandens tiekimo įmonė atlieka nuolatinę tinklų apžiūrą. Pagal užsienio šalių ir mūsų šalies patirtį nuostoliai dėl nesandarių sklendžių sudaro iki 5 % fizinių vandens nuostolių.
Kai įvyksta avarija ir vanduo išsiveržia į žemės paviršių, iš esmės tampa aišku, kad reikia taisyti gedimą. Nors vanduo į žemės paviršių gali išsiveržti ir už kelių dešimčių metrų nuo atsiradusios vamzdyje skylės, tačiau avarijos vieta vis tiek yra preliminariai lokalizuota. Didesne problema laikomi tokie atvejai, kai iš vamzdžių kiaurymių išbėgantis vanduo niekada neišsiveržia į žemės paviršių, o nuteka į drenažo ar nuotekų tinklus ar tiesiai į vandens telkinius, susigeria į gruntą. Nustatyta, kad apie 90 % visų vandentiekio tinkle avarijų atvejų vanduo niekada neprasiveržia į žemės paviršių. Vienos tokios avarijos metu prarandamas vandens kiekis yra santykinai nedidelis, todėl vandentiekio tinklas gali būti eksploatuojamas toliau. Tačiau per ilgesnį laikotarpį vandens nuostoliai, susidarantys dėl gana nedidelių kiaurymių vamzdžiuose, yra milžiniški. Pavyzdžiui, per vieną 1,6 mm skersmens kiaurymę išteka apie 100 l/h vandens, o per mėnesį – gali ištekėti net 80 m3 vandens (2 pav.).
Norint rasti tokias skyles, per kurias vanduo neišsiveržia į žemės paviršių, reikia taikyti aktyvias vandens nuostolių paieškos priemones. Jas sudaro vandens tiekimo sistemos balanso skaičiavimas, vandentiekio tinklo suskirstymas zonomis, naktinių debitų matavimas, vartotojų monitoringas, slėgio tinkle valdymas bei kiaurymių paieška naudojant specializuotą įrangą.
Vandentiekio tinklas pirmiausia suskirstomas zonomis, atskiriant jį sklendėmis nuo likusios dalies (3 pav.). Prieš pradedant matavimus, vandentiekio tinklas turi būti patikrintas ir įsitikinta, kad visos zonos atskyrimo sklendės yra užsuktos, o vanduo į matuojamąją zoną teka tik tais vamzdžiais, kuriuose įrengtas debito matavimo įrenginys. Jeigu zona yra pratekanti, reikia patikrinti, ar vanduo zonoje cirkuliuoja tik tais vamzdžiais, kuriuose yra sumontuotas debito matavimo prietaisas. Vanduo į zoną tiekiamas per 1–4 vietas, kuriose įrengti debito matavimo įrenginiai. Matavimams rekomenduojama naudoti invazinius indukcinius debitomačius. Išmatavus tiekiamo į zoną vandens debitą ir įvertinus vandens suvartojimą, galima preliminariai įvertinti nuostolių lygį konkrečioje zonoje. Atliekant analizę, rekomenduojama naudoti Lietuvos vandentiekiuose nustatytą naktinį vandens vartojimą – 0,9 l/h vienam butui.
Vandentiekio tinklo suskirstymas zonomis gali būti laikinas arba nuolatinis. Jeigu jis laikinas, tai, pirmą kartą matuojant tiekiamo į zoną vandens debitą, rekomenduojama jį matuoti bent dvi savaites, eliminuojant atsitiktinius vandens iš tinklo vartojimus. Kiek zonų turi būti įrengta, priklauso nuo miesto dydžio, vietovės reljefo ir vandentiekio tinklo išdėstymo. Pavyzdžiui, Šiauliuose įrengta
14 zonų, Vilkaviškyje – 7 zonos, o Alytuje planuojama įrengti net 15 zonų.
Kitas paieškos etapas – skylių vietų vandentiekio tinkle lokalizavimas. Šiam tikslui pasiekti rekomenduojama naudoti „žingsninį testą“, skirtą paieškos plotui siaurinti, norint nustatyti orientacinę vandentiekio tinklo atkarpą, kurioje, tikėtina, yra skylė vamzdyje. Testas atliekamas naktį, uždarius atskiras analizuojamo rajono vandentiekio tinklo atkarpas ir stebint vandens debito kaitą po kiekvienos atkarpos uždarymo. Svarbu matuoti slėgį kiekvienoje zonoje ir žingsnyje.
Nustačius įtartiną vandentiekio tinklo atkarpą, tolesnis darbas susijęs su skylės radimu. Tam reikia naudoti specializuotą įrangą – triukšmo matavimo prietaisus, koreliatorius, žemės mikrofonus ir kt. Vienas geriausiai pasiteisinusių paslėptų kiaurymių vandentiekyje paieškos metodų – nuoseklus triukšmomačių šuliniuose statymas. Šuliniuose šie prietaisai statomi darbo metu, tačiau yra sureguliuoti matuoti triukšmą naktį. Rytojaus dieną triukšmomačiai surenkami ir įvertinami gauti matavimo rezultatai. Vėliau šie prietaisai perkeliami į kitus šulinius.
Akivaizdu, kad nuosekliai dirbant ir tikslingai naudojant visas įmanomas priemones vandens nuostoliams sumažinti visiškai realu pasiekti kur kas geresnių rezultatų ir sutaupyti daugiau išteklių bei lėšų.
