Terminų vingiai sėkmingai įveikti
Beveik visus statybos darbus atliko techninį projektą rengusi UAB „Bilderis“, rengiant projektą suburta profesionali komanda. Architektūrinę dalį parengė Algirdo Kaušpėdo vadovaujami architektai Jonas Rimkus ir Raminta Žigunienė. Bendrovės „Bilderis“ projekto vadovas Andrius Žemkauskas sako, kad statybos nevėlavo, terminų netgi neteko koreguoti:„Neišsprendžiamų dalykų nėra, tai tik pinigų klausimas, tad po ne vienos diskusijos su miesto politikais dėl šio objekto pagaliau viskas sėkmingai išspręsta. Jau vien ko vertas sprendimas statyti būtent tokią stotį!“
Kadangi pirminis projekto variantas miesto valdžiai pasirodė per brangus ir atlikimo terminai per ilgi, projektas buvo pristabdytas ir atnaujintas tik po keleto mėnesių. „Buvo paprašyta kuo skubiau parengti projektą su konkrečiais numatytais terminais, į kuriuos tilpome. Naujieji sprendimai atpigino projektą, leido jį pigiau įvykdyti“, – sako A. Žemkauskas.
„Pradinius pastato eskizus labiausiai lėmė užsakovo pateikta techninė užduotis ir parengtas detalusis planas, – prisimena architektas J. Rimkus. – Svarbus architektūrinis aspektas – siaurėjanti pastato plano forma. Norėjosi nenutrūkstamai susieti pagrindinį pastato tūrį su peronu, todėl pasirinkome trapecinę plano formą, siaurėjančią į perono galą. Minties polėkiui vietos nebuvo daug, tad pagrindiniai akcentai – spalvos, detalės.“
Statybvietei reikėjo specifinių sprendimų
Projektuotojai pirmieji susiduria su numatomo objekto iššūkiais. Ši statybvietės teritorija turėjo tikrai daug specifinių reikalavimų, tad jai tinkamai parengti prireikė brangesnių sprendimų.
Visas sklypas nuo pradžios iki pabaigos turėjo daugiau kaip 2 m aukščio skirtumą – tiek reikėjo jį pakelti, kad taptų lygus ir tinkamas statybai. Teko privežti labai daug žemių, pastatyti atramines sienas ir kt.
Sklype, skirtame autobusų stočiai, buvo daug požeminių inžinerinių tinklų. Per patį sklypo centrą teka kanalizuotas Raseikos upelis, surenkantis ir lietaus nuotekas. „Inžineriniai tinklai turėjo ypač daug reikšmės šio objekto vystymui, tad projektuotojams visiškai visus inžinerinius tinklus, esančius šioje teritorijoje, teko iš naujo perplanuoti“, – prisimena A. Žemkauskas.
Daug išmanumo ir išradingumo prireikė dėl upelio, nes reikėjo pakeisti jo vietą. Jis buvo kanalizuotas 120 cm skersmens vamzdžiu, kuriuo nuolat teka vanduo. Kai reikėjo jį nukreipti kita linkme palei sklypo pakraštį, teko gerokai paplušėti, ypač darbininkams.
Diskusijos su architektais – tik į naudą
Raseinių autobusų stoties statytojai neslepia, kad dėl kai kurių dalykų, susijusių su statybomis, darbus teko įdėmiau derinti su architektais. Labai glaudžiai su vilniečiais architektais bendradarbiavo Raseinių architektas Armandas Mockus – juk jis vienintelis geriausiai pažįsta vietinės aplinkos specifiką.
„Atsižvelgę į aplinkos kontekstą, nusprendėme sukurti ką nors gyvo, spalviškai aktyvaus, kas įneštų šviežumo į gana monotonišką architektūrinę kaimynystę, – pasakoja architektas J. Rimkus. – Kadangi pastato tūrinė ir planinė kompozicija bei konstrukcinė schema turėjo būti gana nesudėtingos ir ekonomiškos, pagrindinę reprezentacinę misiją skyrėme kolonoms – vienaip ar kitaip jos turėjo būti, todėl jas suprojektavome išraiškingas. Aplinkui nedaug žalumos, tebūnie pastato kolonos tarsi medžiai – žali ir kreivi. O ties stikliniu laukiamosios salės fasadu labai stilizuotai paslėpėme užrašą „Raseiniai“ – gal kas nors pastebės? Jei ne, tai bus mažytė mūsų paslaptis.“ Kolonoms perėmus pagrindinį vaidmenį, visa kita suprojektuota šiuolaikiškai: paprasta, aišku, funkcionalu. Laukiamojoje salėje daug erdvės ir natūralios šviesos, laukiant autobuso galima laisvai apžvelgti pastato prieigas.
Be iššūkių neapsieita
„Architektai panoro pastato eksterjerui panaudoti kreivas kolonas. Tai tapo didžiausiu iššūkiu mūsų konstruktoriams: kaip tai išspręsti, t. y. ne tik kaip tokias pagaminti, bet ir jas tinkamai sumontuoti bei deramai atlikti su jomis susijusius kitus darbus? Bet… „akys baisininkės, rankos darbininkės“, taigi nėra nieko neįmanoma! Kolonoms gaminti buvo panaudotas gelžbetonis“, – pasidžiaugia A. Žemkauskas.
Tiesa, iš pradžių buvo sumanymas visą stotį padaryti iš dekoruotų betoninių plokščių, bet jų gaminimo terminai pakoregavo techninio projekto sprendinius, tad buvo priimtas sprendimas fasado apdailai naudoti klinkerio plyteles.
Klinkerio, atitinkančio architektų norus, teko ieškoti gana ilgai. Juo apklijuota visa stotis, panaudojant netipinį sprendimą: jis klijuotas vertikaliai, o ne, kaip įprasta, horizontaliai – tuo stengtasi sudaryti unikalų raštą, atkartojantį matricą. Dėl to plytelės dėtos taip, kad jų tarpusavio raštas nesutaptų, taip išgaunant kuo daugiau skirtingų efektų ant fasado. Be to, šis sprendimas labai tiko paslepiant vertikalias deformacines siūles – jų tiesiog nebematyti.
Paties pastato spalva yra tamsiai pilka – ji natūraliai įsilieja į šio Raseinių rajono vyraujančius statinių atspalvius. Įdomus sprendimas – juoda spalva laukiamojoje salėje. „Ji praktiška, emociškai stipri, prie jos gerai „suskamba“ nerūdijančiojo plieno detalės, šviestuvai ir atviri inžineriniai elementai“, – paaiškina sprendimą J. Rimkus.
Raseinių autobusų stotis – tikras pavyzdys kitoms
Bendrovės „Bilderis“ direktorius Saulius Matelis įsitikinęs, kad analogiškos autobusų stoties Lietuvoje tikrai nerastume. Pasak jo, dabar orientuojamasi statyti stotis, kažkodėl sujungtas su prekybos centrais. Bet ar taip jau gerai, kai išlipus miesto stotyje iškart pasitinka užrašas „prekybos centras“ ir kokios užkandinės iškaba? Iškart gali kilti klausimas, ar atvažiavai į miesto vartus – stotį, ar tiesiai į prekybos centrą, nors tau jo visai nereikia…
Architektas J. Rimkus antrina, jog tikrai išskirtinis stoties ypatumas tas, kad stotis atlieka tik savo pagrindinę funkciją. Štai kodėl Raseiniai naująja stotimi yra visiškai unikalūs, nes sugebėta atrasti valios nenueiti su verslininkais jau pramintu keliu, o pasirinktas originalus sprendimas pastatyti stotį, kuri nuo šiol puoš miestą, bus puiki jo vizitinė kortelė ir taps gražiu pavyzdžiu kitiems miestams bei miesteliams. „Raseinių stotis mums buvo ne tik labai įdomus objektas, ji tapo vienu dideliu iššūkiu, neleidusiu mums nuobodžiauti“, – apibendrina bendrovės „Bilderis“ direktorius S. Matelis. „Tik norisi, kad savivaldybės skirtų daugiau dėmesio šių pastatų būklei, suvokdamos jų reprezentacinę vertę“, – priduria architektas J. Rimkus.
