Kauno išskirtinių ir istorine dvasia alsuojančių objektų žemėlapį papildė naujasis (LSMU) Emanuelio Levino centras, kuris yra atviras ne tik akademinei bendruomenei, bet ir miestiečiams. Naujasis centras laikomas viena šiuolaikiškiausių darbui, mokymuisi, kultūriniams renginiams skirtų erdvių ne tik Kaune.

Projekto architektai Arvydas Akelis ir Grytė Akelienė kartu su LSMU projektų vadovu Aidu įgyvendino naujojo ir senojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto E. Levino centro korpusų interjerus. Naujojo centro lankytojai, atvykę į mokslo, inovacijų ir kultūros renginius, galės mėgautis ne tik kokybišku turiniu, bet ir unikaliomis bei komfortiškomis erdvėmis. Centras tampa x tūkst. kv. metrų socialine erdve, prisidedančia prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, visuomenės, regiono ir valstybės pažangos ir skatinančia šiuolaikiškos visuomenės kūrybingumą ir individualumą.

Visus baldų sprendimus naujajame centro korpuse įgyvendino Suomijos kapitalo įmonė UAB „ISKU BALDAI“. Buvo sukurta maksimaliai komfortiška ir ergonomiška skandinaviško stiliaus mokymosi aplinka. Kokybiškų sprendimų dėka įrengtos auditorijos, konferenciniai kambariai, darbo vietos bei laisvalaikio erdvė. Naujojo centro lankytojai, atvykę į mokslo, inovacijų ir kultūros renginius, nuo šiol gali mėgautis ne tik kokybišku turiniu, tačiau ir unikaliomis bei komfortiškomis erdvėmis.

LSMU Emanuelio Levino centras – tai 2018 metais įkurtas universiteto padalinys, kurio tikslas – tirti ir skleisti Kaune gimusio pasaulinio garso filosofo Emanuelio Levino (1906–1995) filosofinį, intelektualinį ir kultūrinį palikimą.

Prikelti naujam gyvenimui ir suteikti naują prasmę

Įgyvendinant projektą ypatingas dėmesys skirtas seno ir naujo dermės suradimui, estetikai ir, žinoma, medžiagų ilgaamžiškumui, tikina projekto autorius architektas Arvydas Akelis. Be abejonės, svarbiausia užduotis įgyvendinant projektą buvo suderinti užsakovo lūkesčius ir viziją bei architektūrinius sprendimus.

„Užsakovo noras buvo amžių nuniokotą objektą, tarp jų ir sovietinių, administracinių pastatų kompleksą, padaryti prestižiniu objektu miesto erdvėje ir suteikti visiškai kitokią estetinę ir funkcinę prasmę“, – sako architektas.

Pastatų kompleksą sudaro du pastatai: paveldinis pastatas buvo pastatytas kaip gyvenamasis namas (archit. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), kuriame Respublikos laikotarpiu buvo įkurta Prancūzijos ambasada. Tad, pasak A. Akelio, istorinėje, KPD registre esančioje komplekso dalyje buvo nuspręsta atgaivinti to meto dvasią ir suteikti muziejaus, dedikuoto filosofui Emanueliui Levinui, funkciją. Taip pat sovietų laikotarpio priestatas tapo studentų atstovybės patalpomis su mokslo pastatams būdingomis funkcijomis ir savita, bet skirtinga nuo istorinės dalies estetika.

Iššūkių pareikalavo kontrastų kupina visuma

A. Akelis pabrėžia, kad pagrindinis ir daugiausia sprendimų paieškų pareikalavęs uždavinys buvo komplekso pritaikymas šių dienų reikalavimams, tokiems kaip žmonių su negalia judėjimas, gaisrinė sauga, šiuolaikinės inžinerinės ir informacinės sistemos.

„Visa tai buvo svarbu įgyvendinti išlaikant istorinio pastato vidaus patalpų stilių. Kitas, labai svarbus uždavinys – rasti bendrą ir kartu kontrastuojantį pastato išorės santykį tarp sovietinio priestato (statyto 1978 metais) ir autentiškos „Smetoniškos“ vilos (statytos 1930 metais), kuri buvo labai stipriai apgadinta“, – pasakoja architektas.

Į Kultūros vertybių registrą pastatas įrašytas kaip pavienis nekilnojamasis objektas. Vertingųjų savybių pobūdis – architektūrinis, istorinis, lemiantis reikšmingumą, svarbus, vietinės reikšmės.

Projektą įgyvendinęs architektas atkreipia dėmesį, kad objektas stovi Kauno mieste, naujamiesčio teritorijoje, tai taip pat įpareigoja. V. Putvinskio gatvė – viena gražiausių gatvių Kaune su daugybe tarpukario modernizmo architektūros pavyzdžių. Šalia esantis istorinis Žaliakalnio funikulierius – ne tik laikotarpio inžinerijos šviesuolis, bet ir dažno kauniečio mentalinis prisiminimas. Tad projekto autoriams norėjosi rasti teisingą architektūrinį sprendimą – pabrėžti istoriją, paveldą, bet kartu ir pažymėti šį laikotarpį.

„Mūsų išsikelta vizija – pabrėžti „vakar ir dabar“ ir kartu įgyvendinti tai profesionaliai, estetiškai, neiššaukiančiai. Nors patiems savo darbą vertinti sunku, šiuo darbu mes didžiuojamės. Atrodo, kad pavyko rasti atsakymus vietai ir architektūriniams sprendimams. Pavasarį, vasarą pastatas tarsi pražysta žalumos fone, nuostabiai kontrastuoja, rudenį, žiemą pastatas nurimsta, įsilieja į gatvę. Matome, kad žmonės pastebi šią vietą, įsimena, daugeliui patinka – architektūra turi emociją. Ir tai jau yra rezultatas“, – džiaugiasi architektas.

Duoklę praeičiai atiduodantys architektūriniai sprendimai

Objekto fasado apdailai iš UAB „Exterus“ apdailos medžiagų kolekcijos buvo pasirinktos ispanų gamintojo „IMAR Aqua“ perforuotos tūrinės plokštės. Inovatyvius fasado sprendimus teikiančios įmonės „Exterus“ vadovas Justas Motiejūnas pabrėžė, kad gamintojas IMAR yra stipriausias nestandartinių ir sudėtingų metalo fasadų gamyboje, dėl šios priežasties šiam projektui ir buvo pasirinktos šios plokštės, padėjusios įgyvendinti sudėtingiausius techninius sprendimus.

Unikalios, Baltijos šalyse nenaudotos fasado apdailos panaudojimas buvo pirmasis pasirinkimas, pabrėžiantis paveldinį pastatą, bet atiduodantis duoklę šiandienai ir labiausiai atitinkantis architektų viziją. Pasak A. Akelio, statinio eksterjeras buvo kuriamas sugretinant tarpukario modernios architektūros formas su moderniais šio laikotarpio sprendimais ir medžiagomis.

„Buvo pasirinktas subtilaus kontrasto variantas – nekonkuruojant su paveldinio pastato architektūrine forma, langų ritmais ir kitais puošybos elementais ant sovietinio pastato fasado buvo įrengtas antras ištisinis, ažūrinis fasadas, imituojantis vandens ramų bangavimą. Antrinis perforuotas ažūrinis fasadas tarsi detalė, kuri neblaško, bet yra įdomi. Pasirinkta „šiandienos“ fasado apdaila šiuo atveju leidžia suprasti visumą, sustiprina architektūrinį komplekso poveikį. Taip buvo sukuriamas vientisas fasado vaizdas, kuris „nuramina“ esamą priestato fasadą ir nedisonuoja su Prancūzijos ambasados pastatu, leidžia jam būti išskirtiniam ir pabrėžiamam“, – pasakoja architektas.

Specialistas tikina, kad šiuo sprendimu norima pabrėžti pagarbą tarpukario architektūrai ir ją saugoti. Kultūros paveldui priskiriamo pastato tūris nebuvo keičiamas, buvo atliktas fasadų tvarkybos darbų projektas ir vidaus patalpų restauracija. Abiejų pastatų architektūrai pasirinkta vientisa spalvinė gama.