Netrukus, liepos 2–6 dienomis, Danijos sostinėje Kopenhagoje vyks pasaulinis architektų kongresas. Jame dalyvaus ir Nikolaj Sveistrup – jis dažnai kviečiamas ten, kur kalbama apie miestų vystymąsi ir žmonijos ateitį.
Nikolaj Sveistrup yra kompanijos Urban agenda įkūrėjas ir vadovas. Jis konsultuoja verslininkus, valdžios atstovus – dalijasi idėjomis ir patarimais, kaip įmonės savo veiklą gali padaryti tvaresnę, kokiais sprendimais turėtų vadovautis miestai, vykdydami darnią plėtrą, statybas.
Tvarumo ekspertas taip pat valdo įvairius projektus, moderuoja diskusijas tvarumo tema, yra asocijuotas partneris dviejose institucijose: Kopenhagos Ateities studijų institute, kuriame vadovauja miestų plėtros sričiai, ir Šiaurės ministrų taryboje.
N. Sveistrup sako, kad Urban agenda paskatino įkurti mintys apie ateitį. Tai, kokius sprendimus darome dabar, daugelį metų lems žmonių gyvenimą. Prognozuojama, kad 2050 metais pasaulyje gyvens apie 10 mlrd. žmonių ir apie 70 proc. jų – miestuose.
Didžiausias iššūkis, kad dabar statomi miestai nėra nei tvarūs, nei perspektyvūs. Todėl tvarumo ekspertas įsitikinęs – būtina transformacija, turime pradėti keisti tai, kaip matome ir kuriame savo miestus, pradėti gyventi nauju būdu. Bet tas pokytis pirmiausia turi įvykti mąstyme. Žurnalas Structum pakalbino N. Sveistrup apie tai, kaip jam sekasi šiuos pokyčius vykdyti.
Nikolaj, netrukus apie tvarumą kalbėsite Pasaulio architektų kongrese Kopenhagoje. Kokių pokyčių tikitės? N. Sveistrup: tikiuosi, kad įkvėpsime vieni kitus, kad kalbomis, diskusijomis akseleruosime mąstymo pokytį. Mes daug kalbame apie tvarumą pasaulyje, bet vis tiek dar kenkiame aplinkai, priimame nepakankamai gerus sprendimus.
Jūs sakote daug kalbų tvarumo tema, moderuojate diskusijas tiek Danijoje, tiek kitose pasaulio šalyse – ar sutinkate daugiau pritariančių tvarumo idėjoms, ar skeptikų?
Sutinku žmonių, norinčių elgtis tvariai. Bet, pavyzdžiui, dabar Danijoje turėsime naują mokestį sunkvežimiams. Visas miestas prieš jį sukilo. Prancūzijoje irgi matome visuomenės nepasitenkinimą prieš panašius reguliacinius mechanizmus.
Manau, žmonių, kurie kalba apie tvarumą, supranta jo svarbą, vis dar yra per mažai. Pavyzdžiui, Danijoje vyksta daug statybų, tačiau tik nedaugelis statytojų galvoja, kaip pastatyti tvarų pastatą. Tad dar yra ką veikti.
Norinčių būti tvariais įtikinti nereikia, o kaip manote, kokie argumentai paveiktų žmones, kurie nenori įgyvendinti tvarių sprendimų, nes jie nepatogūs, daugiau kainuoja?
Mes Danijoje jau ilgai diskutuojame su statybos sektoriumi, kaip jis gali pasikeisti. Yra kompanijų, kurios tai darė pačios, neskatinamos – susikūrė klasifikacijas, kaip vykdyti tvarią statybą.
Tos klasifikacijos buvo tokios geros, kad dabar jos pavirto teisės aktais. Lyderiai, didelės kompanijos, fondai mato naują žaliojoje transformacijoje, o kitus tvarumo siekti paskatina tik teisinis reguliavimas.
Galbūt tik valstybių teisinis reguliavimas ir pajėgus pasukti visuomenes tvarumo link, nes patys žmonės nepajėgūs ar nenori to padaryti?
Manau, abi pusės turi daryti pokyčius. Mes skatiname žmones daryti tvarius pasirinkimus, pavyzdžiui, nepirkti mėsos, bet dar nesugebame padaryti, kad tie pasirinkimai būtų lengvi.
Pavyzdžiui, yra labai sunku įsigyti daiktą, kuriame nebūtų plastiko. Aš manau, mes ne ten telkiamės – galvojame, kaip susitvarkyti su šiukšlėmis, bet turime pagalvoti apie viso to pradžią – apie žmonių pasirinkimus. Net jei žmonės vietoje plastikinių rinksis popierinius maišelius, vis tiek nėra tobulas sprendimas. Mes turime vartoti mažiau.
Ir turbūt turėtume paskubėti?
O taip, sunku suprasti žmonėms savo veiksmų pasekmes – pasižiūri už lango, saulė šviečia, vasara. Bet, pavyzdžiui, Ispanija, Prancūzija ilgą periodą neturėjo lietaus.
Vienas mano draugas, ūkininkas Ispanijoje sako, kad nelijo metus. O Italijoje, atvirkščiai – potvyniai. Klimatas keičiasi smarkiai, mes matome tik dalį to. Bet netrukus susidursime su dideliais pokyčiais – žmonės pietiniuose kraštuose nebegalės gyventi, nes bus per karšta.
Jie emigruos į šiaurinius kraštus. Atvyks žmonės iš Afrikos. Turėsime dar daugiau gyventojų ir su tuo susijusių socialinių pasekmių. Todėl pokyčius turime daryti jau dabar, kad pristabdytume klimato kaitą.
Danijoje jau daug metų dalyvaujate veikloje, susijusioje su tvariu vystymusi, – ar matote pokyčių visuomenėje?
Taip, mes daug dalykų pakeitėme. Pavyzdžiui, Kopenhagoje daug skirtingų dalykų padarėme ir toliau ji keičiasi. Keičiame būdą, kaip gyvename, vairuojame, šildome pastatus, gaminame elektrą.
Aš matau, kad daug padaryti gali žmonės, bet didieji pokyčiai yra valdžios rankose – ji turi padėti kompanijoms tvariau vystytis. Pastebiu, kad daug žmonių nori tvarumo, bet tiksliai nežino, kas tai yra.
Būtent – kas yra tvarumas mieste?
Tai yra visa sistema, kurioje apgalvota, kaip tvariai aprūpinti miestą energija, vandeniu, kaip organizuojamas transportas, kaip aprūpiname gyventojus maistu. Dabar maisto tiekimo sistema yra globalinė, o ji turėtų būti vėl lokali.
Pavyzdžiui, danų agrokultūros sektorius gamina mėsą visam pasauliui. Mes iš to gauname pinigų, bet mūsų ūkiai teršia aplinką. Arba nusprendusieji tapti vegetarais perka avokadą, kuris vežamas per pusę pasaulio. Turime rinktis vietines daržoves.
Lietuvoje tai būtų bulvės.
(Juokiasi.) Taip, suprantu. Atsibosta visą laiką valgyti tą patį per tą patį. Todėl ir sunku padaryti pokyčius.
Bet Kopenhagoje žmonės pakeitė mąstymą, visas miestas važinėja dviračiais – kaip jums tai pavyko?
Taip, mes labai didžiuojamės – Kopenhagoje daugiau žmonių į darbą vyksta dviračiais, nei važiuoja automobiliu. Žmonėms tai greičiausias būdas pasiekti darbą – būtent tai labiausiai motyvuoja. Turime greitųjų dviračių takų, kuriais galima lėkti 10–15 km per valandą greičiu. Žmonės pakeičia elgesį mieste, kai jiems tam yra sukuriama patogi infrastruktūra.
Kokie dar Kopenhagos tvarūs sprendimai galėtų būti pavyzdžiai kitiems?
Mes taip pat didžiuojamės savo centriniu šildymu, neteršiame miesto, dabar daug gatvių siekiame paversti žalesnėmis, siekiame pašalinti automobilius iš miesto – šiam tikslui tenka tiesti naujus aplinkkelius, bet vis dėlto tai vienas iš geresnių sprendimų.
Taip pat galvojame apie tvarią Kopenhagos plėtrą, esame susitelkę į senų pastatų išardymą ir statybinių medžiagų antrinį panaudojimą. Manau, per dažnai norime pastatus griauti ir perstatyti – jei jie atlieka funkciją, gal nereikėtų to daryti, nes tai netvaru.
Vilniuje buvote trumpai (N. Sveistrup prieš kelias savaites lankėsi „Login“ festivalyje, kur dalyvavo diskusijoje apie urbanizaciją), bet gal spėjote pastebėti sostinės potencialą būti tvaresniu miestu?
Mačiau, jūs Vilniuje irgi turite daug senų namų, kuriuos galite antrą kartą panaudoti statybai (šypsosi). Turite labai gražų miestą su istoriniais senais pastatais. Labai daug nespėjau pamatyti.
Pastebėjau, kad yra keturių eismo juostų gatvių, kurias galima susiaurinti, padaryti daugiau erdvės dviračiams, pėstiesiems. Kopenhagoje, pavyzdžiui, vasarą kai kurios gatvės uždaromos automobiliams ir atiduodamos dviračiams. Manau, jūs irgi tai galite padaryti.
Ar apskritai įmanoma miestą paversti visiškai tvariu? Yra pasaulyje megamiestų, kurių infrastruktūra susiformavusi – kiek juose galima tikėtis pokyčių, net ir esant geriems norams?
Kiekvieną kartą, kai matau gerąjį tvaraus vystymosi pavyzdį mieste, tai būna mažas miestas. Čia lengviau išspręsti vartojimo problemas, aprūpinti miestą atsinaujinančia energija ir užtikrinti kitus tvarumo aspektus.
Tuomet galbūt tvari ateitis – daug mažų miestų vietoje didelių megamiestų?
Manau, jūs teisi. Dėl to kalbame apie miestus mieste, kur žmogus viską, ko jam reikia, pasiekia 15 minučių atstumu: darbą, vaikų mokyklą, parduotuves ir taip toliau. Tuomet galime sukurti kaimynystę, žmonės vieni kitus pažįsta, gali vieni kitiems padėti kilus problemoms.
Manau, miestų vystymas turi būti demokratinis procesas – turime kviesti žmones įsitraukti ir diskutuoti, kokiame mieste jie nori gyventi ateityje.
