OBJEKTAS: „Lietuvos etnokosmologijos muziejaus paslaugų plėtros baigiamasis etapas“
ADRESAS: Žvaigždžių g. 10, Kulionių kaimas, Čiulėnų seniūnija, Molėtų rajonas
UŽSAKOVAS: Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija
INTERJERO IR EKSPOZICIJOS AUTORIAI: UAB „Ekspobalta“ komanda, kūrybos vadovas Saulius Valius
RANGOVAS: UAB „Infes“
INVESTICIJOS: 4 mln. eurų
Astronomo daktaro Gunaro Kakaro ir profesoriaus Liberto Klimkos prieš kelis dešimtmečius Kulionių kaime, Molėtų rajone, ant Kaldinių kalvų įkurtas Lietuvos etnokosmologijos muziejus neabejotinai yra vienas pačių įdomiausių kultūrinių bei pažintinių objektų Lietuvoje, neturintis analogų visame pasaulyje. Jame įspūdinga viskas: pradedant ypač originalia ir užsieniečius stebinančia koncepcija – etnokosmologija, baigiant muziejaus pastatų komplekso architektūra.
Nuo 2020 m. smarkiai pasikeitė muziejaus vidus ir ekspozicija. Dabar lankytojai čia pasijunta tarsi pasakoje „Alisa Stebuklų šalyje“, kur kiekvienoje patalpoje jų laukia nauji potyriai ir netikėti atradimai. Naująją ekspoziciją suprojektavo ir įgyvendinant idėją dalyvavo UAB „Ekspobalta“ su jos įkūrėju ir kūrybos direktoriumi Sauliumi Valiumi priešakyje. Idėją įgyvendinant ir vidaus patalpas rekonstruojant taip pat dalyvavo UAB „Infes“ drauge su partneriais.
MUZIEJAUS IŠTAKOS
1978 m., minint senosios Vilniaus universiteto observatorijos 125-metį, Molėtų observatorijoje buvo įrengtas nedidelis visuomeninis astronomijos muziejus.
„Jis buvo įrengtas didžiajame observatorijos teleskopo bokšte, nes astronomai išnaudoja tik jo viršų, o kiti aukštai paprastai stovi tušti. Ten padarėme tokį muziejėlį, juolab kad į observatoriją buvo atvežti senosios Vilniaus observatorijos istoriniai teleskopai, sovietmečiu ilgai sandėliuoti senamiesčio universiteto pastatuose“, – prisimena L. Klimka.
Ekspozicija bokšte veikė kelerius metus ir turėjo didelį pasisekimą: ekskursijos važiavo nuolat. Tačiau Vilniaus universitetas nusprendė irgi įsteigti savo mokslo muziejų, tad istorinius teleskopus susigrąžino. „Aš jau buvau visuomeniniame muziejuje padaręs ir nuotraukų stendus, kurie pasakoja apie astronomų asmenybes, dar šį bei tą. Taigi pagalvojome, kad gaila visa tai išmesti ir uždaryti tą reikalą – vis tiek ekskursijos pas astronomus važiuoja. Kadangi domėjausi ir mūsų tautos etnožinija: kaip senovėje žmonės kalendorių susidarydavo, kaip stebėdavo gamtos reiškinius, kokie būdavo jų pasaulio modeliai, kilo idėja muziejų suorientuoti etnokosmologijos kryptimi. Žodį „etnokosmologija“ mudu su daktaru G. Kakaru ir sugalvojome. Tai sudurtinis žodis, kuris labai gerai atspindi, kad yra tautos požiūris į dangų ir bandymas suvokti astronominius reiškinius, panaudoti juos praktiniam gyvenimui“, – pasakoja profesorius.
G. Kakaras pritaria, kad laikina, pirmoji muziejinė ekspozicija išties buvo akstinas kažkam fundamentalesniam: „Mano idėjos esmė buvo kiek galima pilnesnis žmogaus ir Visatos sąsajų pateikimas muziejinėje ekspozicijoje. Taip gimė muziejaus koncepcija „Visi žmogaus ir žmonijos ryšiai su kosminiu pasauliu“. Pagal mano klasifikaciją jų iš viso yra aštuoni, o etninis ryšys – vienas iš jų. Kai reikėjo muziejaus pavadinimo, buvo daug variantų, bet tokio, kuris atspindėtų visas žmonijos sąsajas su kosminiu pasauliu, neradome ir sustojome ties „etnokosmologijos“ pavadinimu.“
Muziejaus ekspozicija buvo papildyta etnografiniais eksponatais, kuriuose pavaizduota, kaip mūsų protėviai matavo laiką, žvaigždėto dangaus vaizdiniai, tai, kas susiję su dangaus šviesulių stebėjimu. Ekskursijų vis daugėjo ir daktaras G. Kakaras nusprendė, kad muziejui reikia atskiro pastato. Juolab kad augantis lankytojų srautas būtų trukdęs astronomų darbui. Taip pagal architekto Vytauto Lisausko projektą iškilo vadinamasis „specialios paskirties astronominis paviljonas“.
KARDINALŪS POKYČIAI
2007–2008 m., po atliktos muziejaus komplekso rekonstrukcijos pagal architektų Ričardo Krištopavičiaus, Andriaus Gudaičio ir skulptoriaus Algio Kuzmos idėją, gerokai pasikeitė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus išorė – jis įgavo kosmines formas. Kalno papėdėje atsirado savotiška skraidanti lėkštė – ant stiklo stilobato padėta matinio aliuminio lakštais apdailinta elipsoidė su iliuminatoriais. Šiame priestate buvo suprojektuotas lankytojų laukiamasis su tualetais, bilietų kasos, konferencijų salė, kavinė ir suvenyrų parduotuvė. Iš čia prasideda ir lankytojų kelias per muziejaus sales.
Dar viena ateivių erdvėlaivį primenanti ažūrinė stiklo elipsoidė buvo užkelta ant dviejų 30 m aukščio muziejaus bokštų. Joje įrengta apžvalgos aikštelė, į kurią galima pakilti greituoju liftu, ir pradėjo veikti vienas didžiausių Europoje visuomenei skirtų teleskopų.
Tačiau, daugiau nei prieš dešimtmetį atlikus muziejaus pastatų rekonstrukciją, patalpos nebuvo naujai įrengtos.
„Svarbiausia, ko, manau, tikrai labai trūko naujos architektūros pastatams ir pačiam muziejui, be abejo, ir buvo muziejaus ekspozicijos“, – įsitikinęs Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius Linas Šmigelskas.
NELENGVOS STATYBOS
Deja, pastatas pradėtas statyti labai nepalankiu laikotarpiu, žlungant Sovietų Sąjungai. Neatsižvelgiant į tuometę infliaciją, G. Kakarui pavyko gauti pinigų muziejaus statyboms.
„Pirmą muziejaus projektą – du bokštus ir požeminę galeriją – sukūrė architektas V. Lisauskas. Gal šiek tiek ir aš prie tos idėjos prisidėjau. Mes norėjome imituoti pasaulio medį, kuris turi šaknis, kamieną ir šakas. Koncepcija to muziejaus yra tokia, kad šaknys yra mūsų tautos istorija, žinios apie pasaulį, kamienas yra šiuolaikinis astronomijos mokslas, jo pasiekimai, pasauliniai laimėjimai, o šakos, viršūnė – lyg ir ateitis mūsų visuomenės, Lietuvos. Galų gale iš viršaus, iš bokšto, skleidžiasi labai gražus vaizdas į aplinkines kalvas. Tai yra turbūt vienas gražiausių Lietuvoje vaizdų, kuris atsiveria iš tų bokštų. Du bokštai pastatyti todėl, kad viename buvo reikalingas liftas, o ant kito pastatėme teleskopą mėgėjiškiems stebėjimams, nes žmonės patys labai nori pamatyti tas žvaigždes“, – paaiškina L. Klimka.
Be abejo, statyti muziejų perversmo laikais, kai visko trūko, nebuvo lengva, todėl daug kas, profesoriaus teigimu, daryta labai atmestinai ir skubotai: neįrengta hidroizoliacija, nebaigta apdaila, net šildymo iš pradžių nebuvo.
G. Kakaras atskleidžia, kad statant muziejų susidūrė su dideliu kolegų astronomų pasipriešinimu, kai kurie jų darė viską, kad sustabdytų projektą: „Tai buvo geras mano idėjų išbandymas. Pagalvokite, kaip šiandien atrodytų mano vizitas pas kultūros ministrą su idėja įkurti Etnokosmologijos muziejų, kai ministrui būtų visiškai nesuprantamas muziejaus pavadinimas, kai nėra nei pastato, nei pinigų. Būčiau mandagiai išprašytas iš ministerijos.“
NEPAMIRŠTAMAS ĮSPŪDIS
2012 m. buvo paskelbtas ekspozicijos koncepcijos konkursas, kurį laimėjo menininko S. Valiaus su UAB „Ekspobalta“ parengtas projektas „Septyniskart link begalybės“.
Kaip teigia Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus patarėja Agnė Grinevičiūtė, projekto „Lietuvos etnokosmologijos muziejaus paslaugų plėtros baigiamasis etapas“ tikslas buvo gerinti Lietuvos etnokosmologijos muziejaus teikiamų paslaugų kokybę, didinti paslaugų įvairovę, kompleksiškumą ir prieinamumą, mažinti sezoniškumo įtaką ir taip pritraukti daugiau lankytojų iš Lietuvos bei užsienio.
„Projektas buvo skirtas modernizuoti muziejaus infrastruktūrai. Numatyta, kad dėl šio plėtros projekto sukurta kultūros infrastruktūra pritrauks į muziejų daugiau lankytojų, kurie jame praleis daugiau laiko. Tam suprojektuota interaktyvi S. Valiaus ir jo komandos ekspozicija, laukiamasis „Kosminė stotis“, įrengtos naujos edukacijos ir parodų erdvės“, – vardija A. Grinevičiūtė.
Pats S. Valius sako į ekspozicijos koncepcijos kūrimą pasinėręs su dideliu užsidegimu. Jam dar vaikystėje milžinišką įspūdį paliko ir Molėtų observatorija, ir G. Kakaras: „Pirmą kartą į Molėtų observatoriją atvažiavau, kai ten turbūt buvo tik profesionalus teleskopas. Tuo metu buvau dar vaikas. Atvažiavau su tėveliu, kuris pažinojo G. Kakarą. Tai buvo neužmirštama. Buvo vakaras, o gal jau naktis? Aš klausiausi G. Kakaro pasakojimų, mes pasižiūrėjome į Mėnulį, žvaigždes. Tada iš G. Kakaro labai jautėsi polėkis, gebėjimas mąstyti plačiau, stengimasis pamatyti daugiau. Kai šalia observatorijos buvo pastatytas Etnokosmologijos muziejus, buvau atvažiavęs jo pasižiūrėti. Pastatas tada jau buvo baigtas. Jis buvo efektingas.“
KELIONĖ LAIKU PRASIDEDA POŽEMIUOSE
Tad kodėl konkursą laimėjusi koncepcija buvo pavadinta „Septyniskart link begalybės“ ir kaip šis pavadinimas atsispindi muziejuje?
S. Valius pasakoja, kad analizuodamas muziejaus statinį įžvelgė septynias erdves. Pagal tai parengtas projektas.
„Kiekviena erdvė, į kurią ateina lankytojas, yra vis kitokia – kaip kita Visata, kita planeta, kitas pasaulis. Vienoje salėje pasakojama apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir jo viziją, kita – apie lietuvišką etninę patirtį, dar kita salė pasakoja apie astronomiją ir žvaigždynus. Taip, einant per sales, aptariamos septynios temos. Kodėl „Septyniskart link begalybės“? Nes kiekviena iš tų septynių temų tarsi neturi galo: kuo daugiau giliniesi, tuo labiau supranti, kad nežinai“, – aiškina pašnekovas.
Ekspozicija kurta bendradarbiaujant su muziejaus įkūrėjais L. Klimka ir G. Kakaru, taip pat su direktoriumi L. Šmigelsku, kuriam teko visa biurokratinė našta ir prireikė labai daug pastangų idėjai išauginti. Taip pat prie ekspozicijos kūrimo prisidėjo muziejaus projekto vadovas Gintas Laurinavičius, kuris organizavo viešuosius pirkimus, administravo sutartis, vykdė statybos darbų priežiūrą.
„Kiekvienai salei ieškojome vis kito sprendimo, kad, einant iš vienos salės į kitą, lyg Alisai Stebuklų šalyje atsivertų vis naujos durys ir pamatytum tai, ko visai nesitikėjai. Ta lankytojo nustebimo, sudominimo ir įtraukimo idėja vedė mus į priekį“, – neslepia S. Valius.
Muziejaus ekspozicijos salės yra po žeme esančioje pastato dalyje. Kartu čia buvo įrengta konferencijų salė, kur gali būti demonstruojami vaizdo įrašai įvairiomis temomis.
Profesorius L. Klimka pastebi, kad, įrengus modernią interaktyvią ekspoziciją, daug autentiškų eksponatų teko uždaryti į fondus.
„Neišgyvenu dėl to, juolab kad ekspoziciją kūrė tikras profesionalas – S. Valius. Jis tikrai su įsijautimu tai darė, o aš stengiausi, kiek galėdamas, padėti, kad tuose interaktyviuose dalykuose būtų kuo daugiau sukaupta informacijos. Autentiški eksponatai bus eksponuojami progomis. Čia yra bendra pasaulinė praktika – turėti gausius fondus, o ekspozicija neturi būti perkrauta. Mes gal buvome tą etnografinę pusę ir perlenkę, gal ir per daug tų eksponatų buvo rodoma, nes tada žmonių dėmesys išsiblaško. Jiems geriau parodyti porą eksponatų, kurie būtų labai pagarbiai ir gerai pateikti – turiu galvoje apšvietimą, foną. Ir tai, manau, yra padaryta“, – rezultatą giria profesorius.
Kūrėjai pasitelkė vadinamąjį sluoksniuotą ekspozicijos kūrimo principą, kai iš paviršiaus matomi vieni dalykai, bet, turint laiko, galima įsijungti antrą, po to trečią sluoksnį, kurių kiekvienas informacine prasme yra vis platesnis. Tai leidžia ekskursiją priderinti pagal lankytojus: vienaip ji pasakojama vaikų, kitaip – paauglių grupei, dar kitokie dalykai akcentuojami mokslininkams.
Muziejaus direktorius L. Šmigelskas sako, kad lankytojams apie pasaulio suvokimą pradedama pasakoti nuo praeities, o vėliau jie per skirtingas temas keliauja į šiuolaikinius laikus – dabartinį mokslo supratimą apie Visatą, aptariant ir neatsakytus klausimus.
LANKYTOJAI NEPALIEKAMI VIENI
Lietuvos etnokosmologijos muziejus išsiskiria dar ir tuo, kad po jį galima vaikščioti tik su ekskursijų vadovu, kuris čia atlieka pagrindinį vaidmenį ir planšete gali keisti salės apšvietimą, garsus, išryškinti konkrečius eksponatus, nukreipdamas lankytojų dėmesį reikiama kryptimi. Ekskursija trunka apie 1–1,5 val., atsižvelgiant į muziejaus apkrovą.
„Kai įsitraukėme į ekspozicijos kūrimą, pastatas jau buvo baigtas ir mes nebegalėjome nieko pakeisti, – prisimena S. Valius. – Pastatas buvo suprojektuotas tarsi karolių principu, kai iš vieno karoliuko pereini į kitą, ir tai užkodavo realybę, kad leisti lankytojus vaikščioti pavieniui fiziškai negalima. Muziejus neturi tiek etatų, kad septyniose salėse laikytų po septynis darbuotojus, kurie prižiūrėtų sales. Taigi kitos koncepcijos nebuvo, tik leisti lankytojus grupėmis, kai gidas yra kartu ir aktorius, ir mokslininkas. Jo užduotis – atskleisti kiekvienos salės temą. Norėta, kad lankytojų muziejus galėtų priimti kuo daugiau, todėl padalinome septynių salių zoną į tris dalis, kad vienu metu vienas paskui kitą galėtų eiti trys gidai su trimis grupėmis. Ekspozicija ties viena vieta turi tokį, kaip mes vadiname, šliuzą. Taip garsas izoliuojamas, kad gidas, esantis vienoje salių grupėje, kalbėdamas netrukdytų kitam gidui. Kiekviena salė turi savo garsus: vienoje jie vienokie, kitoje – kitokie. Būtų chaosas, jeigu viskas liktų atvira.“
KOSMINIS INTERJERAS
Pastato antrame aukšte buvo įrengta daugiafunkcė erdvė – kosminis laukiamasis, kur lankytojai laukia ekskursijų. Taip pat čia planuojama ateityje rengti įvairius renginius.
„Antrame aukšte yra toks kosminis interjeras: vienoje pusėje yra aliuzija į pirmąsias senąsias kosmines stotis, per vidurį tarsi dabartinė tarptautinė kosminė stotis, o trečioji dalis – futuristinė, vaizduojanti ateities kosminę stotį. Ten yra ekranų siena ir galima susodinti bent 80 žmonių. Mes toje erdvėje planuojame rengti įvairius renginius, susitikimus su kosminių skrydžių dalyviais, mokslininkais, kultūros, meno atstovais“, – planais dalijasi L. Šmigelskas.
Pašnekovas sako dar niekur Lietuvoje nematęs tokio įspūdingo laukiamojo: „Jame jautiesi lyg patekęs į kosminį laivą, kaip kosminiame skrydyje.“
Taip pat muziejaus antrame aukšte įrengtos edukacinės erdvės, kurių anksčiau labai trūko, nes yra daug įdomių temų, kurias norisi aptarti su lankytojais. Čia įkurti ir du edukatorių kabinetai: viena klasė skirta praktinei veiklai, kita – teorinei daliai išdėstyti.
VIRŠUJE – KVAPĄ GNIAUŽIANTYS VAIZDAI
Muziejaus viršutinėje dalyje įrengta ne tik apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria nuostabi panorama, bet ir pastatyti teleskopai, pro kuriuos giedrą naktį galima stebėti žvaigždes.
„Kuo daugiau apie Visatą sužinome, tuo tikimybė, kad esame ne vieni, padidėja, nes randamos ir planetos prie kitų žvaigždžių. Matyt todėl architektai R. Krištopaitis, A. Gudavičius ir skulptorius A. Kuzma nusprendė mūsų pasaulio medį dar papuošti ir skraidančiomis lėkštėmis“, – spėja L. Šmigelskas.
Muziejaus įkūrėjas G. Kakaras siūlė ir ant stiklinės elipsoidės viršaus įrengti atvirą apžvalgos aikštelę, į kurią būtų galima išeiti pasidairyti po apylinkes. Ją UAB „Ekspobalta“ komanda suprojektavo, tačiau dėl nepakankamo biudžeto šios ir kai kurių kitų idėjų teko atsisakyti.
IŠSKIRTINĖ ARCHITEKTŪRA KĖLĖ SAVŲ IŠŠŪKIŲ
Išpildyti visas interjero ir ekspozicijų kūrėjų idėjas nebuvo paprasta. Ši užduotis patikėta UAB „Infes“, kuri yra rekonstravusi ne vieną valstybinės svarbos objektą, įskaitant Lietuvos nacionalinę filharmoniją, Venslauskių namus, Lukiškių aikštę Vilniuje, bei šiuo metu vykdo Lietuvos nacionalinio dramos teatro renovacijos ir modernizavimo darbus, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstravimo darbus.
Muziejaus vidaus rekonstrukcijos darbai prasidėjo 2018 m. pabaigoje, o atnaujinta ekspozicija lankytojams atverta 2020 m. liepos 1 dieną. Statybų įmonėms, kurioms buvo patikėta atnaujinti muziejaus vidų, teko nelengva užduotis.
„Muziejaus architektūra išskirtinė, tačiau turinti savų iššūkių. Muziejaus ekspozicijos galerija yra po žeme, todėl nelengva užtikrinti vėdinimą, tinkamą temperatūrą, apsaugą nuo drėgmės. Muziejaus stiklinė apžvalgos aikštelė yra įspūdinga, puiki vieta pasižvalgyti po apylinkes, rengti renginius, tačiau sudėtinga šią patalpą žiemą šildyti, o vasarą vėdinti“, – atkreipia dėmesį A. Grinevičiūtė.
Su tuo sutinka ir UAB „Infes“ vadovas Arvydas Markevičius: „Objektas ypatingas savo išskirtine architektūra, todėl buvo nemažai iššūkių, prisitaikant prie esamų sistemų ir architektūros. Muziejaus veikla negalėjo būti stabdoma, todėl darbai galėjo būti vykdomi tik trumpais, laiko apribotais etapais.“
MODERNI HIDROIZOLIACIJA
Kaip minėta, Lietuvos etnokosmologijos muziejus statytas sudėtingu Lietuvai laikotarpiu, tad čia net nebuvo įrengta požeminės galerijos hidroizoliacija. Apatinėje požeminės galerijos dalyje į patalpas skverbėsi vanduo, todėl UAB „Infes“ atliko požeminės galerijos sienų ir denginio hidroizoliacijos įrengimo darbus.
Reikėjo atverti 9 metrų gylyje esančią požeminę galeriją. Darbų vykdymo zona buvo labai apribota esamos infrastruktūros, todėl šlaitai buvo statūs, teko juos tvirtinti.
Požeminės galerijos išorės hidroizoliacijai buvo parinkta naujos kartos bentonitinio molio savaime išsilyginanti hidroizoliacinių medžiagų sistema.
„Įrengiant šią sistemą, sluoksniai tiesiog perdengiami tarpusavyje, o siūlė, reaguodama su vandeniu, užsisandarina, todėl naudojamas mechaninis šiltinimo sluoksnio tvirtinimas pragręžiant hidroizoliaciją ir nėra baisūs vietiniai dangos pažeidimai. Šiai aktyviai hidroizoliacinei sistemai bandymais nustatytas net 25 metų patvarumas“, – pasakoja A. Markevičius.
“Hidroizoliacijos darbai buvo atliekami ir ant 45 metrų aukštyje esančio elipsoido. Esant stipriam šoniniam vėjui ir lietui ties stiklinio elipsoido stogo ir teleskopo bokšto sandūra į elipsoido vidų bėgdavo vanduo. Darbus aukštyje atliko aukštalipiai“, – prisiminė A. Markevičius.
MUZIEJUJE ĮRENGTA BENDRA PASTATO VALDYMO SISTEMA
Ekspozicijų salėse dirbo projekto autoriai UAB „Ekspobalta“, kurie įrengė interjerą, menines instaliacijas ir sukūrė turinį. UAB „Audiotonas“ įrengė multimedijos sistemas. UAB „Infes“ įdiegė DALI interaktyvaus apšvietimo sistemą ir instaliacijų automatinio valdymo sistemą.
„Mūsų įmonė viską sujungė į bendrą KNX sistemą, programuojamais valdikliais valdomą iš planšetinių kompiuterių. Sklandus koordinuotas darbas buvo ypač svarbus, norint įgyvendinti šį projektą“, – teigia UAB „Infes“ direktorius A. Markevičius.
Įmonė „Infes“ visame muziejaus pastate taip pat įrengė bendrą pastato valdymo sistemą (PVS). Visi pastato inžineriniai įrenginiai dirba autonomiškai. PVS valdo objekto šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemas.
Pavyzdžiui, požeminių galerijų korpuse kondensato susidarymas yra esminė problema, todėl santykinei drėgmei viršijus 50 %, patalpos automatiškai džiovinamos. Visų sistemų darbas matomas realiuoju laiku. Specialiai šiam projektui buvo sukurta interneto portalo vizualizacija, todėl visų sistemų darbą galima stebėti bei valdyti iš mobiliųjų įrenginių.
STULBINAMA VAIZDO IR GARSO SISTEMA
Siekiant ne tik pagerinti paslaugų teikimo kokybę, bet ir padidinti jų įvairovę, o svarbiausia – lankytojams dovanoti nepamirštamus, dar stipresnius įspūdžius, muziejuje įdiegtos moderniausios audiovizualinės technologijos bei pritaikyti interaktyvūs sprendimai, kurių įgyvendinimu pasirūpino UAB „Audiotonas“.
Muziejaus svečių laukia ir daugiau naujų pokyčių: laukiamojo salėje įrengta didžiulė vaizdo siena su vaizdų apdorojimo procesoriumi bei erdvinio garso sistema, kuri leidžia pasijusti taip, tarsi būtumėte kosminiame laukiamajame! Kad būtų užtikrinami dar stipresni pojūčiai, o ekspozicijos atrodytų dar realesnės, įrengta interaktyvių monitorių bei efektinė įgarsinimo sistema, taip pat šiuo metu moderniausia AVB (angl. Audio Video Bridging) vaizdo ir garso signalų perdavimo kompiuteriniais tinklais sistema.
Etnokosmologijos muziejus lankytojus pasiruošęs stebinti ir vieninteliu Lietuvoje sferinių projekcijų gaubliu. O kur dar vientiso sinchronizuoto vaizdo juosta, kurią sudaro net 21 vaizdo ekranas! Ši ekranų juosta vaizduoja planetų judėjimą, tad visa tai galėsite pamatyti savo akimis.
Tačiau inovacijos ir svarbiausios naujienos tuo nesibaigia. Visą įrangą ir interaktyvų turinį paprastai, vos keliais rankos judesiais, gali valdyti gidas savo planšetiniu kompiuteriu. Pavyzdžiui, kino salėje sumontuotos „Martin Audio“ akustinės sistemos garso lygius, pakeliamo lenkto projekcinio ekrano padėtį bei didelės galios lazerinio vaizdo projektoriaus funkcijas.
Įvykdytų atnaujinimų rezultatai išties stulbinami. Tikimasi, kad jie atvers naujų galimybių įvairioms edukacinėms veikloms, kurios lankytojų potyrius perkels į kitą lygį, o visu tuo įsitikinti ir patirti neišdildomų įspūdžių trauks lankytojai iš viso pasaulio.
DIDELIS DĖMESYS ŠILDYMUI IR VĖDINIMUI
Dėl mikroklimato valdymo poreikio rekonstrukcijos metu buvo atnaujintos ir modernizuotos visos ŠVOK sistemos. UAB „Infes“ įrengė papildomą vėsinimą, atnaujino esamas vėdinimo kameras, pakeitė susidėvėjusius oro tiekimo vamzdynus ir viską sujungė į naują pastato valdymo sistemą.
„Užsakovo tikslas buvo turėti energiją tausojančią išmaniąją įrangą. Užsakovas ilgai eksploatavo pastatą, todėl puikiai žinojo esamų ŠVOK sistemų minusus ir pliusus. Tai padėjo lengviau rasti tinkamus sprendimus šiame sudėtingame statinyje. PVS leidžia optimizuoti naudojamą energiją ir išnaudoti ją optimaliai pagal poreikius“, – pasakoja A. Markevičius.
Antrojo aukšto stikliniame laukiamajame įrengta ŠVOK sistemų tiekėjos UAB „Inžinieriai“ komandos pasiūlyta grindinio šildymo sistema bei infraraudonųjų spindulių šildymo plokštės. Prie naujojo interjero pritaikyta moderni vėdinimo ortakių sistema.
Šildymo sistema pasirinkta atsižvelgus į tai, kad visos laukiamojo sienos yra stiklinės. Kadangi stiklo šiluminė varža nedidelė, žiemą šaltis prasiskverbdavo į vidų, o radiatoriai nelabai gelbėjo. Nuspręsta, kad grindinis šildymas šiuo atveju bus efektyvesnis.
Dėl tų pačių stiklinių sienų laukiamajame verkiant reikėjo gero kondicionavimo, nes vasarą patalpos labai įšildavo – susidarydavo šiltnamio efektas. Energiją taupančiam vėsinimui įrengta „free cooling“ – automatiškai atsidarančių langų valdymo sistema, įvertinanti lauko ir vidaus temperatūrų skirtumą ir išnaudojanti lauko vėsą patalpoms vėsinti. Taigi sena vėdinimo sistema buvo pertvarkyta į tokią, kuri padėtų užtikrinti komfortišką temperatūrą bei santykinę drėgmę ir kurios ortakiai organiškai derėtų prie interjero.
UAB „Inžinieriai“ pasiūlė ir vėdinimo sistemą ekspozicijų salėje. Drėgmės kontrolės sistema atitinka visus muziejams keliamus reikalavimus. Vėdinimo sekcijoje veikia džiovinimo ir drėkinimo sekcijos, kad nebūtų nei per sausa, nei per drėgna. Kartu tai padėjo išspręsti požeminės galerijos, ateinančios iš lauko, drėgmės klausimą.
ĮKŪNIJO KŪRĖJŲ SUMANYMUS
Eksponatus veikti įgalino automatika, kurią diegė specializuota įmonė „OdriControls“. Lietuvos etnokosmologijos muziejui pasiūlyti pagrindiniai pastatų automatikos valdymo sprendiniai: apšvietimo, DALI, KNX, http interneto protokolai, multimedia, įrangos valdymo ir sinchronizacijos.
„OdriControls“ ekspertai taip pat konsultavo ir įrengiant ekspozicijos konstrukcijų valdymą. „OdriControls“ komandai iki pat galutinio rezultato buvo smalsu, kuo virs ir kaip realiai veiks idėja, kuri pati savaime yra labai įdomi ir nuosekliai apgalvota. Daugiausiai pastangų pasitelkta įgalinti ne tik sklandų, sinchronišką, bet ir saugų eksponatų bei konstrukcijų su vizualizacijomis judėjimą, pavyzdžiui, kad žemę-kosmosą vaizduojantis gaublys galėtų judėti aukštyn-žemyn, kad atsivertų M.K. Čiurlionio paveikslai, gidui planšetėje paspaudus mygtuką atsidarytų 8 kubo formos dėžės, kuriose slypi dalis eksponatų, o Lietuvos etnografiniai ir kosmosą menantys elementai muziejaus lankytojams sukurtų kuo didesnį įspūdį“, – teigia įmonės vadovas Gintaras Strazdas.
Edukaciniame žaidime dalyvaujantiems lankytojams kuriamus įspūdžius pavyko perteikti techninių bei programinių žinių dėka. Nuo šiol muziejaus gidas, atsižvelgdamas į ekskursijoje dalyvaujančių lankytojų poreikius, planšetės pagalba gali valdyti eksponatus bei jų scenarijus, konkrečiai lankytojų grupei demonstruoti informacijos turinį ir apimtį, koreguoti garso lygį, keisti kalbą ir pan.
„OdriControls“ muziejui pasiūlyti sprendimai užtikrino ir skirtingų apšvietimo scenarijų įgyvendinimą.
„Kai kuriose vietose įprastų valdymo sistemų neužteko, tad pasiūlėme panaudoti ir specialias LED juostas, kur kiekvienas LED elementas turi savo adresą. Besikeičiančiu apšvietimu skirtingais apšvietimo scenarijais perteikta kosmoso evoliucija. Kiekvienoje iš septynių muziejaus salių yra mažiausiai keletas skirtingų ekspozicijos variantų. Be to, vienu metu muziejuje gali vykti ne viena, bet kelios ekskursijos.
„OdriControls“ pasiūlyti sprendimai užtikrino, kad ekspozicijos ne tik veiktų, bet ir visose salėse būtų suderinti veikimo laikai ir jie nesikirstų tarpusavyje. „Į tai atsižvelgiant suprogramuoti šviesų, garso, vaizdų ir judesio scenarijai, kurių kitomis priemonėmis negalima atlikti, – prisiminė G. Strazdas, pasidžiaugęs, kad bendras darbas su ekspozicijos sumanytoja UAB „Ekspobalta“ leido pasiekti puikų rezultatą: – Jie gamino, kūrė eksponatus, o mes siūlėme sprendinius, kurie įgalino juos veikti“.
Štai vienoje salėje ant baltos sienos, keičiant apšvietimą, tampa matomos figūros: vienokios – įjungus mėlyną šviesą, kitokios – raudoną ir pan. Pasak „OdriControls“, tai – vienas įdomiausių ir unikaliausių muziejaus sprendimų.
Po žeme esančiose ekspozicijų salėse „OdriControls“ konsultantai pasiūlė sprendimus, kaip iš dalies modernizuoti ten buvusias sistemas. Įdiegtos temperatūros ir drėgmės kontrolės sistemos ypač svarbios eksponatų ilgalaikiam veikimui užtikrinti.
Pasak „OdriControls” inžinieriaus Lauryno Jakšto, projektas buvo sudėtingas, nes jame įrengtos ne įprastos, bet dinaminės, kintamos ekspozicijos, kuriose turi derėti garso, vaizdo įrašai, judančios detalės. Buvo integruota daug skirtingų sistemų į vieną ir sukonfigūruotas vieningas jų valdymas.
Muziejaus antrame aukšte, kur yra laukiamasis, įrengtos „OdriControls“ automatikos ekspertų pasiūlytos skirtingais scenarijais valdomos apšvietimo, mikroklimato valdymo sistemos, nusileidžiančių plafonų, taip pat modernus rekonstruotos ŠVOK sistemos valdymas.
Pastato viršutinėje dalyje, kur stovi teleskopas, leidžiantis stebėti žvaigždynus, tamsiuoju paros metu vizualiai leis grožėtis net Lietuvą atspindinčiomis spalvomis.
Įgyvendindama unikalias muziejaus sumanytojų idėjas, „OdriControls“ komanda viso projekto metu konstruktyviai bendradarbiavo, konsultavo ir jautė nuolatinį pulsą, kur būtinas nuoseklumas ir net menkiausios smulkmenos suderinimas, lygiai taip, lyg būtų testuojama prieš skrydį į kosmosą turinti kilti raketa. „Taip kartu dirbant mums neabejotinai pavyko pasiekti užsibrėžto rezultato“ – įgyvendintu projektu džiaugiasi atnaujinant Lietuvos Etnokosmologijos muziejų prisidėjusi „OdriControls“ komanda, teikianti automatikos, elektrotechnikos ir silpnų srovių paslaugas.
MUZIEJUS SULAUKĖ DIDELĖS SĖKMĖS
„Lietuvos etnokosmologijos muziejus yra vienas unikalesnių tokio pobūdžio muziejų pasaulyje. Be to, šis muziejus dirba ir dieną, ir naktį, jame organizuojamas edukacinis naktinio dangaus stebėjimas, kas taip pat yra reta“, – neabejoja A. Grinevičiūtė.
Atnaujintas muziejus jau dabar kaip magnetas traukia lankytojus. Net pandemijos metu jų srautas ne tik nesumažėjo, bet ir gerokai išaugo. Muziejaus direktorius L. Šmigelskas tvirtina, kad 2020 m. vasarą, palyginti su daugiamete statistika, lankytojų sulaukta rekordiškai daug.
„Liepos mėnesiais pagal vidurkį, skaičiuojamą nuo 2014 m., mes priimdavome apie 5–6 tūkst. lankytojų, o pernai, atidarę atnaujintą ekspoziciją, sulaukėme apie 10 tūkst. lankytojų. Rugpjūtį lankytojų sulaukdavome apie 7–8 tūkst., pernai jų sulaukėme 12 tūkstančių. Tik rugsėjį jau pradėjo jaustis viruso įtaka, kai po truputį organizuotos grupės pradėjo atšaukinėti registracijas“, – atskleidžia direktorius.
Muziejus sulaukė ir aukšto rango svečių. Čia lankėsi Japonijos, Kazachstano, Turkijos ambasadoriai, kurie gyrė, kad muziejaus ekspozicija yra šiuolaikiška, įdomi, inovatyvi.
S. Valius prisimena, kad Lietuvos etnokosmologijos muziejaus koncepcija sužavėjo ir tokių pripažintų pasaulyje muziejų kaip Miraikaino Tokijuje, Japonijoje, ar „Smithsonian National Air and Space“ Vašingtone, JAV, atstovus, su kuriais siekiama bendradarbiauti.
Atnaujintame muziejuje jau suorganizuota ir tarptautinė paroda, skirta Ukrainos kosmonautikai.
Kadangi 2019 m. rudenį Lietuvos etnokosmologijos muziejus įstojo į Tarptautinę astronautikos federaciją – atvirą muziejų mokslo populiarinimo centrų komitetą, tarptautiniai ryšiai plėsis dar labiau ir atvers galimybę dalyvauti įdomiuose projektuose, pasikviesti svarbių svečių bei atsivežti į Lietuvą naujų įtraukiančių parodų.
„Jau planuojame naujus kosminių dalyvių vizitus, nes anksčiau buvo tokia elementari problema – neturėdavome erdvės susitikimui surengti. Kol muziejus turėjo įspūdingą architektūrą, bet neturėjo tikros įrengtos ekspozicijos, buvo nepatogu prieš aukšto lygio svečius. O šių metų pavasarį, jeigu viskas gerai, turėtų pas mus atvykti kosmonautas Jurijus Baturinas, palaikome ryšius ir su europiečiais kosminių skrydžių dalyviais, vokiečių astronautu Reinholdu Ewaldu“, – žada L. Šmigelskas.
Nuotr.: Lietuvos etnokosmologijos muziejus; „Audiotonas“; „Ekspobalta“
