Miestas pagal moteris: Kaip urbanistės suformavo modernią Vieną?

2019 m. gegužės 14 d.

Austrijos sostinė beveik 30 metų siekė lyčių lygybės integravimo į visas sritis. Neišimtis ir urbanizacija, nes miestas, pasak Vienos mero pavaduotojos Maria Vassilakou, turi būti pritaikytas visiems: tiek vyrams, tiek moterims. Kaip pavyzdį ji nurodo centrinį parką, kuriame įrengus daugiau sėdimųjų vietų stalo žaidimams ar lėlių namams statyti, parke pradėjo lankytis beveik dvigubai daugiau mergaičių ir moterų.  Todėl ir šiandien, planuodami priemiesčius, Vienos urbanistai siūlo išskirtinai šeimai skirtą dizainą, ypatingą dėmesį skiriant moterų poreikiams.

Vienos Asperno priemiestis yra vienas didžiausių Europoje, užimantis net 240 hektarų. Iki to laiko, kai jis bus baigtas 2028 metais, jame gyvens 20 000 žmonių, taip pat jame bus sukurta 20 000 darbo vietų. Priemiesčio planavimo procese prioritetas teikiamas dirbtinio ežero sukūrimui, aplink kurį išplanuojamos viešosios erdvės. Ši teritorija apims daugiau nei pusę viso priemiesčio ploto. Tai lyg miestas mieste.

Visos priemiesčio gatvės sąmoningai suplanuotos pagal tą pačią koncepciją, pagal kurią kuriami prekių ženklai. Visos gatvės pavadintos žymių moterų vardais. Ir tai yra atsakas į Vienoje vyrų vardais pavadintas net 3750 gatvių. Tai yra simbolis. Infrastruktūra ir gatvės puošyba (spalvos, augalija) simbolizuoja gatvės pavadinimą. Tokiu būdu jis įkūnija unikalų požiūrį į miesto planavimą, kuris prieš 30 metų padėjo formuoti Vieną.

„Lyčių aspekto integravimas“ – tai praktika, užtikrinanti, kad moterys ir vyrai būtų vienodai vertinami politikoje, teisės aktuose ir išteklių paskirstyme. 1985 metais buvo pasiūlyta Jungtinių Tautų pasaulinė lyčių lygybės strategija, tačiau Viena ją priėmė anksčiau. Nuo to laiko miestas atliko apie 60 lyčių lygybės bandomųjų projektų ir įvertino dar 1000 planų.

Miesto mero pavaduotoja Maria Vassilakou (nuotr. kairėje), 2013 m. rašė apie lyčių aspekto integravimą, įpareigojant miestą planuoti iš skirtingų perspektyvų. Bet kaip dangos plotis ir stendo dizainas yra susiję su lytimi? Ir jei integravimo tikslas yra skatinti lygybę, ar Vienos pavyzdys įrodo, kad jis veikia? 

Eva Kail – lyčių integracijos ekspertė, anksčiau buvo pirmojo Vienos moterų biuro vadovė. Šis biuras buvo įsteigtas po to kai tuomet dar jaunesniąja rajono planuotoja dirbusi E. Kail 1991 metais surengė fotografijų parodą, kuri užfiksavo aštuonių skirtingų moterų rutinas miesto gyvenime – nuo mažo kūdykio vežimėlyje iki senjorės. Fotografijos parodė retai kada aptariamą miesto pusę.

Kaip ir daugelį Europos miestų, ir Vieną suprojektavo vyrai planuotojai, tokiems patiems vyrams, kaip ir jie. Tai miestiečiai ryte važiuojantys į darbus, vakare grįžtantys iš jų. Daugelis trumpų kelionių pėsčiomis dienos metu ar toks neapmokamas darbas kaip vaikų priežiūra ar apsipirkimas, kurį dažniausiai atliko moterys, nebuvo apgalvotos ir suplanuotos. Parodą aplankė 4000 lankytojų ir jie paskatino diskusiją apie aplinką, kurioje moterys jaučiasi nesaugios ir – plačiau– kas yra miestas. Vienos technologijos universiteto Būsto katedros architektas ir dėstytoja Sabina Riss sako, kad vyrų dominuojantis mąstymas buvo akivaizdus daugumoje didžiųjų Europos miestų, ypač po antrojo pasaulinio karo: „Jie suprojektavo miestus, pagal vieną scenarijų – kelionė į ir iš darbo – viskas kas atsidūrė tarpe tarp jų buvo pamiršta. Ir taip jie yra žmonės, projektuojantys miestus, jie yra atsakingi.

Vėliau vadovaujančiosios Socialdemokratų partijos organizuota apklausa lėmė proveržį: maždaug du trečdaliai vyrų keliauja automobiliu, o du trečdaliai moterų – pėsčiomis. Pirmą kartą buvo sugebėta įrodyti, kad vyrų ir moterų patirtis, susijusi su miesto gyvenimu, buvo skirtinga – ir moterys buvo visiškai ignoruojamos. Tai pradėta keisti.

Vienos Asperno priemiestis

Kaip atrodo miestas, kuris yra saugus moterims?

Vienoje prieš dešimtmetį šviesoforai buvo pakeisti, kad būtų pirmenybė teikiama pėstiesiems; sėdimos vietos viešosiose erdvėse buvo įrengtos devyniose naujose vietose. Daugėja kelio atkarpų, kuriose nėra kliūčių, kad būtų galima geriau pritaikyti vaikų vežimėliams, ir vyresnio amžiaus žmonių vežimėliams.

Kaip yra Lietuvoje? Ar mamos su vežimėliais gali lengvai iš priemiesčių nusigauti į Vilniaus senamiestį ir per akmenis stumti vežimėlį? Ar vaikai gali ten važinėti paspirtukais, riedučiais? Manau, kad Lietuvoje jaunystės kultas pasiekė aukštesnį lygį nei savo gimtinėje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kartais bijau, kad visuomenė vis dar nesubręs, jog prioritetų sąrašuose išdalintų vietas šeimoms. Tai reiškia, kad būtų pagalvojama apie tokią infrastruktūrą, kaip: dviračių takai ne iš akmenų, o lygios dangos, vaikų žaidimų aikštelės apsaugotos nuo vėjo (kaip pavyzdžiui, Danijoje vaikų žaidimo ir sporto aikšteles įrengia nuokalnėse arba jas apjuosia gyvatvorėmis), kavinėse būtų įprasta įrengti bent jau kūdykių pervystymo stalą, atrakcionų ir vandens parkų persirengimo kabinose atsirastų bent viena vonelė kudikiui nuprausti… Keista, kad apie tai pagalvoji tik tada, kai susilauki vaikų. Dar keisčiau, nes lyg nesmagu pirštu pabagsnoti, kad tai kas Skandinavijoje yra savaime suprantama, kaip elementari pagarba miestiečiui/klientui, turėtų tapti savaime suprantama ir Lietuvoje.

Akivaizdu, kad kiti miestai tik neseniai pradėjo sekti Vienos pavyzdžiu: Berlynas, Barselona ir Kopenhaga pradeda integruoti lyčių lygybę į savo miestų projektus.

Theguardian.com nuotr.

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/03/download-2.png

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!