„Kiekviena tauta turi savo išskirtinę istoriją“, – sako „Neregėta Lietuva“ autorius Marius Jovaiša. Jis visai neseniai pristatė dar vieną Lietuvos bibliją, primenančią apie dalykus, kuriais galime didžiuotis. Mūsų gamta, istorija, kultūra, pasiekimai, inovacijos… Fotografas, keliautojas ir, ko gero, galima sakyti, entuziastingas patriotas savo darbuose pasakoja apie viską, kas mums turi būti svarbu. Kalbėdamas nuotraukomis, vaizdiniais it eilėmis kūrėjas dovanoja neįtikėtiną patirtį – šiuolaikinę pasaką apie tai, kas buvo, yra ir dar bus…
Paveldo ir inovacijų sintezė
Naujausias „Neregėtos Lietuvos“ darbas, kurį dauguma laiko trečiąja šios serijos dalimi, iš tiesų yra antroji knyga. Pirmoji išleista 2008-aisiais. Po metų pasirodė jos jubiliejinis leidimas. „Tai buvo supaprastinta, kompaktiška pirmosios knygos versija. Nevertinu jos kaip savarankiškos knygos“, – sako M. Jovaiša. Jubiliejinė versija orientuota į platesnę auditoriją, siekta, kad ją įsigytų kuo daugiau žmonių, nes už kiekvieną nupirktą knygą pasodinta po ąžuolą. O štai naujoji trijų dalių knyga yra absoliučiai ypatinga, turinti turtingą, autentišką koncepciją.
„Pirmoji knyga unikali tuo, kad fotografijos darytos iš paukščio skrydžio – oro fotografija tikrai išskirtinis žanras. Niekas iki tol nebuvo išleidęs knygos, kurioje viskas būtų taip fotografuota – nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų. Tai buvo unikalu jau vien tuo požiūriu. Prabėgus dešimčiai metų, nusprendžiau sukurti dar įvairesnę knygą, neapsiriboti tik gamtos vaizdais, bet atskleisti mūsų išskirtinį paveldą, remtis mintimi, kad esame paskutiniai Europos pagonys. Nors šią tezę girdime dažnai, objektyviai tai yra istorinis faktas. Juk tik 1387 m. įvyko Lietuvos krikštas – palyginti su kitomis valstybėmis, gerokai vėliau. Ir tai akivaizdžiai atsispindi mūsų kultūroje – meno dirbiniuose, paveldo objektuose, apeigose, pavyzdžiui: Rasos šventė, Žolinės, Užgavėnės. Taigi tokia ir buvo mano, pavadinkime, ambicija – į knygą įtraukti keliasdešimt labai gražių vaizdų, kuriais būtų įmanoma papasakoti sodrią ir savitą Lietuvos istoriją, priminti tai, kuo galime didžiuotis šiandien“, – apie istorijos ir inovacijų sąjungą knygoje pasakoja fotografas. Anot jo, turint galvoje, kad mes nesame labai turtinga valstybė, laimėjimai IT, finansinių technologijų, biotechnologijų, lazerių technologijų srityse, palyginti su gyventojų skaičiumi, yra tikrai įspūdingi.
Kaip kalba didžiuodamasis fotografas, galbūt būtų galima rasti kitų būdų, kaip valstybė galėtų skatinti proveržį, bet, jo manymu, nemažai daroma ir dabar, o ypač pastaruosius kelerius metus: „Raktas ir yra ieškoti būdų, galimybių, kaip išnaudoti mūsų talentų potencialą, nes lietuviai labai darbštūs, veržlūs žmonės. Daugybę tokių pavyzdžių prisižiūrėjau ir sudėjau į savo knygą.“
Lietuva – aukštųjų technologijų kraštas
„Noriu pateisinti „Neregėtos Lietuvos“ pavadinimą“, – tvirtai sako M. Jovaiša, pripažindamas, kad teko įdėti pastangų, ieškant neregėtų idėjų, koncepcijų, galimybių… Pasak kūrėjo, fotografijos iš oro jau mažai ką stebina, todėl, norint pasiekti kvapą gniaužiantį pirmąjį įspūdį, tenka gerai pagalvoti, ko žmonės dar nėra regėję.
„Supratau, kad inovacijos, technologijos puikiai atitinka temą. Turime labai gerų rezultatų, mokslininkų… Tačiau kaip tai atrodo? Išsikėliau uždavinį, iššūkį pavaizduoti meniškai, įdomiai naujųjų laikų veiklą, kad tai būtų kadrai, kurie priverčia sustoti ir šiek tiek susimąstyti, pasigrožėti, perskaityti šalia esanti aprašymą. Ir dar – kad jie būtų tautinio pasididžiavimo, įkvėpimo šaltinis, – atskleidžia M. Jovaiša savo sumanymo ištakas ir pasakoja apie dvejus metus trukusį darbą. – Mes didžiuojamės, kokia graži mūsų gamta, kokie mūsų senamiesčiai, koks nuostabus, išpuoselėtas mūsų paveldas. Taip pat turėtume didžiuotis tuo, ką veikiame dabar. Štai šiandien mes čia sėdime, geriame kavą, o mokslininkai kokiame nors centre kuria vaistus nuo vėžio arba naujo tipo lazerines sistemas bando, konstruoja kažkokią precedento neturinčią elektroninę įrangą, kuria mokslo metodikas kovai su priklausomybėmis. Mes lyg ir įsivaizduojame, kad tai vyksta, tačiau nežinome, kaip. Todėl man buvo labai įdomus uždavinys sugalvoti, kaip visa tai pristatyti… Pradėjau važinėti ir ieškoti tokių įstaigų, centrų, galvoti, kaip juos gražiai parodyti, pavaizduoti jų veiklą.“
Kad žinotume, kur eiti toliau, turime žinoti, iš kur atėjome
Vykstant tokiai sparčiai globalizacijai, tapatybės jausmas labai svarbus. Žmonėms reikia jausti savo šaknis. Menas, simboliai, kalba, dainos – tai mūsų paveldas, negalime sau leisti pamiršti to, dėl ko esame lietuviai. Turime žinoti savo istoriją, kultūrą ir šiame „instagramo“ amžiuje kurti naujas, visus siejančias „grotažymes“ (hashtag‘us). „Neregėta
Lietuva“ tai ir daro. „Taip, mes turime vėliavą, herbą, bet to per maža… Privalome orientuotis į jaunąją kartą, sudaryti sąlygas jai žvilgtelėti į praeitį, į nueitą kelią“, –kelia tikslus M. Jovaiša, prisimindamas skambų posakį, kad žmonės, nežinantys savo istorijos, yra pasmerkti kartoti tas pačias klaidas. Fotografo nuomone, istorija mums gali padėti išlaikyti autentiškumą įvairiose srityse, netgi tokiose, kaip mada ar architektūra. Praeitis turėtų tapti naujų idėjų atspirties tašku. Žmonės nori matyti tai, kas unikalu. Globalizacija ir vienodumas tampa nebeįdomūs ir komerciškai nebepatrauklūs.
Paradoksai
O štai kraštovaizdžiuose kūrėjui įdomiausia ieškoti sugretinimų. Kai fotografijose atsispindi besikeičiantis miesto veidas, pavyzdžiui, nuo dangoraižių, esančių greta dešiniojo Neries kranto, iki Žvėryno 100–200 metų senumo namelių. Beje, vienas toks paradoksalus kraštovaizdžio ir architektūros integracijos įrodymas net papuošė knygos viršelį – Kirkilų apžvalgos bokštas šalia Biržų.
Istoriją, fotografo teigimu, gerai atspindi „time-lapse“ kintančio peizažo efektas. „Tai ypač gerai matoma tose vietose, kur vyksta statybos, kyla miestas, kažkas labai greitai keičiasi…“ – atskleidžia M. Jovaiša. Kita istorijos dalis – istoriniai kadrai, dvarai, freskos.
„Žinoma, yra dalykų, kuriuos fotografui labai sunku parodyti fotografijoje. Vienas jų – sutartinės. Todėl ieškojau spalviškai, ornamentiškai, grafiškai įdomių dalykų – prieverpsčių, velykinių margučių ir pan., dar šiek tiek mėginau užkabinti mūsų kalbą. Yra kadrų, kuriuose stengiuosi pavaizduoti lietuvių kalbą. Viename jų – 20 mūsų Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomų, sudėtų į spiralę, kitame – surinkti 99 pavyzdžiai, kaip mažybine forma pasakyti žodį „mama“. Taip kuriu turtingos kalbos simbolį. Kalba – vienas iš elementų, kuriuo didžiuojamės. Ji mums svarbi, reikšminga“, – įsitikinęs M. Jovaiša.
Atradimo džiaugsmas
Anot kūrėjo, fotografijos, kaip meno, galimybių laukas yra labai didelis. Vieni fotografiją naudoja kaip būdą priversti žmones susimąstyti, provokuoti, ištraukti visuomenės skaudulius, pažvelgti į žmogaus sielą. M. Jovaišai fotografija nuo mažens yra galimybė užfiksuoti atradimo džiaugsmą. Fotografo žanras – išskirtinių vaizdų, ypatingos kompozicijos, įstabios šviesos, kažkokio grafinio rašto tame vaizde paieška. Kaip jis pats sako, viskas galbūt dėl to, kad gana anksti susijungė polinkis į adrenaliną keliančias sporto šakas ir fotografavimas. Pavyzdžiui, poreikis užlipti į kalno viršūnę ar užsiropšti ant statybinio krano, arba galbūt padaryti nuotraukų seką, vadinamąjį „time-lapse“, kai kažkas keičiasi, užfiksuoti progresą, kaip vyksta namo ar tilto statyba, procesą, jo tarpinius žingsnelius. Kai viskas išauga į poreikį fotografuoti iš oro, tuomet tenka skraidyti oro balionais, lėktuvais ir ieškoti tokio vaizdo, kokio niekas dar iki tol nėra regėjęs.
Skaitytoju gali tapti bet kas
Knygoje, kurią skaityti gali bet kas – tiek jaunas, tiek pagyvenęs, tiek mokinys, tiek verslininkas, – laukia dar viena staigmena – nuostabūs profesoriaus Liberto Klimkostekstai. „Kiekvieną atsivertusį ši knyga išmokys kažko naujo“, – ragindamas nusipirki knygą sako M. Jovaiša, primindamas, kad šalies bibliją „Neregėtą Lietuvą“ galima įsigyti ir su išskirtine, originalios konstrukcijos, saulės energijos maitinama šviečiančia dovanų dėžute.
Paklaustas apie ateities planus, M. Jovaiša sako turėjęs minčių užgriebti neregėtą sportą ir neregėtą meną, tačiau į šią knygą šios sritys nebetilpo. „Tad yra pamąstymų ta linkme, yra minčių eiti labiau į interaktyviąją pusę, filmuoti siužetus… Daug pasvarstymų. Tačiau dabar šiek tiek kitur pavažiavau ir rašau knygą, kuri vadinasi „Aistra gyventi sveikai“ – apie sveiką gyvenseną, sportą, sveiką mitybą. Rudenį galėsite įvertinti“, – kviečia atrasti kitas neregėtas gyvenimo sritis kūrėjas.
Vytautė Kazanavičiūtė
Nuotr. Marius Jovaiša
